Kaip ir kasmet, vėgėlių sezono laukiu su didžiausiu nekantrumu. Ne išimtis ir šie metai. Netgi tam laikotarpiui iš anksto "apsimėčiau" darbus, kad būtų laisvi vakariukai (savaitgaliais jos nekimba). Kokia gali būti didesnė "romanta" sėdėti tamsoje su pakibusiu ant nosies varvekliu, sugrubusiais nagais, švilpiant pro ausis 14m/s žvarbiu vėjuku, pokšint laužiukyje malkom, čirškenčiais ant ugnies lašinukais ar kiaušinienei, su šaunia kompanija besišnekučiuojant ir vis belaukiant to nelemto skambančio varpelio garso (kurio šiemet daug kas ir nesulaukė).
Šis sezonas buvo sunkus. Pirmiausia dėl orų. Stiprus ir šaltas vėjas, kuris iš buvusių -2-4 laipsių šaltuko "rylfylą" padidino iki kokių -10. Ant valo formavosi dvimetriniai ledo karoliai, per kuriuos valas mirtinai strigdavo tarp žiedelių ir tekdavo imtis atšildymo procedūrų. Galiausiai Nemune pradėjo nešti ižą, per kurį jau gaudyti buvo tiesiog neįmanoma, bet kadangi vėjas iš liocių pusės, tai kas tą žinojo - kitoj pusėj buvo galima gaudyti laisvai ir plačiai

Sunkus sezonas dar ir dėl to, kad.. tiesiog nebuvo "marinių" vėgėlių, jos ar dar neužplaukė iš Kuršmarių, ar verslininkai šmikiai nepraleido iki mūsų. Bet man kuo sunkiau, tuo įdomiau, jau įpratau visur eit sunkesniu keliu :D
Taigi buvau kiek dabar suskaičiuoju... 7 žvejybose, 2 iš jų buvo su didžiąją programa - nakvyne palapinėje, laužiuku, padengtu stalu. Tik 2 žvejybos buvo rezultatyvios, pagautos 2 marinės vėgėlės (1,85 ir 1,88kg) ir vienas šlipsiukas.
Visos marinukės neapsiėjo be kuriozų. Pirmąją pagavau pačią šalčiausią naktį. Kibimas užtikrintas ir be jokių abejonių (tas kur video). Išsitraukiu visas patenkintas iki ausų, už sprando jau nešu griūdamas į krantą... ir tada matau, kad lūpoje visai ne mano kablys. Kas per velniava? Pasižiūriu įdėmiau - maniškis pasirodo apsipainiojes apie kažkieno nutrauktą sistemą su 4 uncijų svaru. Aišku šioks toks nusivylimas. Gerokai mistika, bet po kiek laiko padariau išvadą, kad ta varliaskūrė su tuo kabliu ir švino gabalu puikiausiai toliau maitinosi (buvo surijusi 13 žuvukų) ir matyt griebė ir mano kilbuką, bet šiek tiek paskubėjau ir ištraukiau jį jai iš dantų, o nutrūkusi sistema užsikabino už manosios.
Na o paskutinę marinukę pagavau patį paskutinį vakarą prieš pat draudimą. Jau praktiškai buvau praradęs viltį, keiksnojau verslininkus, valdžią ir Coroną. 21:30 jau buvau įpusėjęs vyniotis meškeres. Ir bevyniojant priešpaskutinę, ant šalia buvusios likusios paskutinės pradėjo skambėti. Sustingau, įsiklausiau ar nesivaidena. Tikrai. Pribėgęs ilgai nelaukiau, kai tik skambutis sudzindzileno ir kirtau (azartas padarė savo) ir.. tuščia. Eina š.. t.y. kakų, galvoju, vienintelis kibimas, ir tą patį prap.. t.y. prakirtau

Aj nu galvoju dzin, užmesiu dar tą nesuvyniotą. Na susikaupiu ir užmetu grynai į tą vietą kur prieš tai buvau užmetęs (aha, byabiajo tamsoj taip tikrai įmanoma :D ). Na ir ką, 10 minučių ir jau skamba. Net pats negaliu patikėt. Na dabar tai jau galvoju neskubėsiu, ramiai palaukiu šaltais nervais, pasiklausau varpelio muzikos ir kai surūkau menamą cigaretę - kertu... ir - YRAAA... Maumas mano. Sezonas uždarytas.
Dėkui Tomui ir Vyteniui už palaikytą kompaniją, tai pat buvo smagu pamatyti ir senuosius Žvejo Tribūnos vilkus - Kamštį su Mende (sėkmingai juos užgidavau kur nieko nepagavo).