Na ir aš sunkiai, nedrąsiai, bet bandau įstoti į upėtakiautojų gretas. Išsikėliau sau tikslą pagaliau šį sezoną pasiryžti išbandyti ir atrasti upėtakių žvejybą spiningu.
Daug domėtąsi, daug skaityta, daug žiūrėta, bet skaityti yra viena, o bandyti pagauti žuvį realiai visai kas kita. Tad vakar pagaliau nebeišlaikiau ir pirmą kartą nuvažiavau prie upės su tikslu pagauti upėtakį.
Jau buvau primiršęs kokia žavi ta žvejyba mažose upėse, kažkaip ir gamta atrodo arčiau, dar akyliau įsijungia visos juslės, reikia ir matyti, ir girdėti, o ir pačiam susilieti su gamta ir stengtis išlikti tyliai. O ir čia užduotis ne pati lengviausia. Krantai statūs, tad tik įbridus vienoj vietoje tenka keliauti brendant, slidūs akmenys, duobelės, kelis kartus vos ne prisemti bridbačiai. Sudėtingi metimai, kuriems technikos dar labai, labai trūksta. Bandant pataikyti ir mestelti po šakomis ar prie kelmo vobleris dažnai atsiduria šakose, tik gerai, kad tyliai nusikeikus visus kartus pavyko šiaip ne taip, pirštų galais siekiant medžių šakas išsikrapštyti. Žemai lenkiuosi prieš įgudusius upėtakiautojus, nes pajutau kiek pojūčio, techniškumo, preciziškumo reikia norint ne tik toli ir taikliai užmesti, bet ir tinkamai pateikti masalą bei pačiam pakankamai tyliai eiti bei užsiimti patogias pozicijas metimams.
Pradėjus keliauti aukštyn upele ir kiek pajutus užmetimą, bei mintyse prafiltravus visą skaitytą ar matytą informaciją ir numanant, kad upėtakiai turėtų rastis priekrantėse, duobėse, aplink įvairias šakas bei kelmus pradėjau šukuoti abu krantus. Ir visai ne už ilgo pirmieji rezultatai. Per keletą valandų užkibo trys nedidukai, bet nepamiršę pasipriešinti upėtakiokai. Šiandien žvejybą pratęsiau ir taip pat po darbo skyriau dvi valandas, tik tikrinau ruožus kiek aukštėliau, šiandien pavyko suvilioti dar tris upėtakiokus, nedidukai, bet keletas kiek didesnių nei vakar. Būta ir keletas nusipurtymų bei nerealizuotų kibimų. Upės viduryje vanduo virė nuo tikėtinai kiršlių bulkų, bet suvilioti nei vieno taparo nepavyko. Visi upėtakiokai paleisti nedelsiant, dar vandenyje, jog sukelti kuo mažiau streso. Vienas upėtakiokas užkibo ant Crackjack'o, o kiti likę ant Rigge 35F.
Nors žuvys ir labai nedidelės, bet azarto ir adrenalino - per akis. O ir apskritai, pirmos 3-4 valandos bandant upėtakiauti ir 6, nors ir nedideli upėtakiokai, manau nėra blogas rezultatas, kurio net nesitikėjau. O galbūt kažkada daug labiau įgudus ir perpratus upeles pavyks suvilioti ir didžiuosius profesorius.
Mokytis dar ir mokytis. Bet čia ir yra žvejybos malonumas. Mokysiuosi, o kur dėsiesi. Bet galiu iš karto pasakyti, kad prie iki šiol mylimiausios šapalų žvejybos, čia pat greta įsirašo ir upėtakis. Abi žuvys įdomios, stiprios, tik specifika gan skirtinga. O ir šapalas visiškai vasaros žuvis, kai tuo tarpu upėtakį gali pradėti žvejoti jau ankstėliau. Pasikartosiu, jog žvejyba be proto žavi, upė, tyla, pojūčiai, tas bridimas tolyn ieškant žuvies ir vis geresnių vietų bei sustojęs laikas, kai net nepastebi, jog temsta, o praeitas atstumas tiesiog ištirpsta. Pajunti, kiek nuėjai tik išėjęs į pagrindinį kelią ir pamatęs nutolusį automobilį. Bet ko nepadarysi dėl tų momentų. O kur dar kelionės, naujų upių ir perspektyvių vietų paieška.. Žaviai žavu!
Dalinuosi keliais telefoniniais vaizdeliais, ką pavyko užfiksuoti brendant upele. Ir toliau stengsiuosi dalintis kaip sekasi, tartis ir mokytis. Panašu, kad užteko kelių neilgų žvejybų pamilti upėtakį. Tik ir kirba galvoje mintys - dar tas ir tas vietas reiktų išbandyti, dar ten kelmas geras neapmėtytas liko, dar reiktų tokio, tokio masalo, o dar ir graibštas praverstų...
Upėtakiai kimba, neršia rainės. Smagu beatbundančioj gamtoj 
