Taip, vanduo aukštokas.

Aš vakar pasibasčiau ties Verkiais gerą valandėlę, tai vos vieną lydekaitę įšnekinau nusifotografuoti, o gal kokias keturias išbaidžiau iš užlietų pakrantės pievų, šildėsi mažulės.

Beje, gal kam tekę sutikti, sutikau kolegą žvejį pliažų pusėje ratukuose sėdintį. Pagalvojau pradžiai, kad žmogus gamta grožisi, bet staiga sako, "gal gali tą maišą su porolonu paimt ir padėt ten ir ten, aš ant jo sėdžiu....

Sakau, gerai, žiūriu, kad žmogelis su kuprine nemaža ir meškerėm, sakau, gal padėt? Sako, padėk, jei gali (kalbėjomės rusiškai). Nunešiau inventorių prie vandens, pora kuoliukų paprašytas išpjoviau, įsmeigiau, o žmogelis tuo metu viena turima koja pasiremdamas prie vandens nusileido ir žvejybai ruoštis pradėjo. O pozityvus visas toks, šnekus, sako, ko tik nepadarysi dėl pomėgio, o krantas, kuriuo jis nusileido nemažas, gal kokių penkiolikos metrų ilgio, akmenimis kiek pagrįstas.

Žodžiu, pasijaučiau kažkaip įdomiai... gerai, kai sveikos rankos ir kojos, ir galva, žinoma, bet nuostabu, kad net ir rimti gyvenimo išbandymai nepriverčia žmonių atsisakyti mėgiamų užsiėmimų.
Nei žvyno tau, ratuotas žvejy.
