Taigi, trumpai apie savaitgalį Kupišky.

Kadangi oras buvo superinis, tai griekas butų buvęs šeštadienį niekur nevažiuot

. Tai, kad Kupiškis pora metų buvo mano uošvija (kol uošviai jame gyveno), o žmona jame mokyklą baigė, dar labiau sustiprino motyvaciją. Tai va, šeštadienio rytas, išriedam, pusantros valandos, mes jau vietoje. Tradiciškai perbėgam Kupiškio turgų prie norfos, truputį apsiprekinam, riedam prie marių pusryčiauti. Pusryčiaujam marių gale, prie "boso", žmonių vienas kitas, ramu, gera, šilta. Vėliau važiuojam į būsimos nakvynės vietą verslo mokyklos viešbutuke ale, prisirašom, tinkamai persirengiam, nusiteikiam, varom prie marių ilgiau pasibūt.
Pirma vieta, kurią aplankom, myto vieta ties Vėžionimis. Šeimyna sugula ant tiltuko, aš susirenku spiningiuką, bandau atgaminti vietą, kur Vitolis ir Edis matroskinus traukė, bandau mėtyt mikromasaliukus gal su 4 gramų galva.

Viskas būtų gerai, bet toks vėjas priešpriešinis pučia, kad viltis ką nors sugundyti greitai dingsta, o po kojomis dar keli žalčiai pasipina lyg sakydami "ką tu čia nesąmones darai, pasidegintum geriau, matai, koks oras". Teisybė, vėjas rimtas, bet šilumėlė irgi nebloga.
Sėdam į

, minam link marių vilos. Ten kiek ramiau, gražus pliažiukas. Šeimyna vėl tingiai sugula, aš už spiningiuko, varau link Uošvės liežuvio tiltuko. Mėtau ties išėjimu į marias. Kelis kartus ešeriukai barkšteli netoli kranto, bet vėjas vėl savo jėgą rodo. Supratęs, kad arba čia žuvies nėra, arba žvejot nemoku

(šis variantas įtikinamesnis), grįžtu pas šeimą tingiai padrybsot. Tuo tos dienos žvejyba ir baigėsi, bet dar vakarop prie vieno nedidelio ežeriuko nulėkėm, pasibuvom kokią valandėlę ir nusprendėm, kad čia geriau, nei prie marių, ir kad rytoj, t.y. sekmadienį, būtinai čia atvažiuosim.
Taigi, sekmadienis, saulikė vėl rimtai jama, atvažiuojam prie ežeriuko. Beje, kupiškėnai šaunuoliai, gražiai tvarkosi, pakrantės, medžiai, žolytė, smėliukas, tiltukas į ežerą, viskas super sutvarkyta.

Nusimaudom su vaikais, kiek pagulim, ką gi daryt, vėl už spiningiuko, pirmyn, norisi nors rankas žuvies kvapu susitepti,

nes visai asmeninė nuomonėapie save kaip žvejį gali susibaigti. Taigi, mėtau palei krantą, gilyn, nieko, net neatsiveja niekas...

Kū daryt??? Lipu ant tilto, nes po juo mačiau ešeriukų plaukiojant ir einu iki pat jo galo, o tiltukas rimtas, pontoninis, kokia 15 metrų ilgio ramiai bus. Pačiam tilto gale nusprendžiu pamatuoti gylį, išleidžiu valo, kad dugną pasiektų, iškeliu ranką su spiningu (2.70) į viršų, kol masaliukas gal metro gylyje pasirodo, oho, kokie keturi metrai.

Pradedu kiloti masaliuką, vos ne dropšotinti, vos po kažkelinto pakėlimo metu žiūriu - iš po tiltuko lydekiaus siluetas pasirodo ir į mano žalsvą mikriuką kažko skersuoja pelekus judindamas, kažkas bus, jaučiu...

Mano masaliukas, tariamai išsigandęs, bando dingti tolyn nuo tiltelio, lydekiokas mosteli uodega masaliuko kryptimi, sekundės reikalas, trinkt, trink, sėdi.

Kaip iš viskas į pabaigą būtų, lydekiokas kokie 35 cm iš akies, pakibo rimtai, tabaluojasi, ratais varinėja, bet tuo metu iš tilto šešėlio pasirodo ešerys, bet koks

, didumo tikrai ne mažesnis už lydekioką, bet toks storas, ir duodasi ratais aplink tą lydekioką, nesuprasi, ar padėt, ar atsikąst jo norėdamas. Pavarinėjo jis taip gal 10 sekundžių, ir dingo, bet dydis ir vaizdas įspūdį padarė, didžiausias, kokį teko gyvai matyti.

Tuo istorija ir baigėsi, lydekioką išvairavau į krantą ir amnestavau, vėliau dar vienas sprindinis ešeriokas pasisveikino.
Žodžiu, ką norėjau pasakyti: jeigu jūs galvojame, kad konkrečiame telkinyje žuvies nėra, tai nereiškia, kad taip ir yra iš tikrųjų, gali būti, kad paprasčiausiai nežinome tos vietos žvejybos niuansų. Taip buvo ir man šį kartą, bet pora netikėtų kibimų ir pamatytas vaizdelis viską kompensavo, savaitgalį užskaitau.
