Aplankiau vakar Šešupę.
Įspūdžių - dar dabar galva dūzgia

. Gal todėl, kad ten nebuvau jau n-dešimt metų.
Registracija pasienio užkardoj - paprasta ir net kultūringa. Tik PAPRAŠĖ, kad nakčiai nelikčiau. O jei vistik užsilikčiau, tai būtinai jiems paskambinti, kad su blogiečiais

nesupainiotų tamsoje.
Važiavau "ant durniaus" - pagal žemėlapį. Bet pataikiau neblogai - privažiavimas beveik prie pat upės, vietelės gražios, nors ir džiunglės.
Tikslas - šapalai spiningu. Tai tik spėjau prieit prie upės ir iškart prašom - seklumoje pusantrinis ramiai kažkokius savo reikaliukus tvarko. Nespėjau net vobleriuko prikabint.
Ir išvis - vanduo skaidrus lyg Smiltynės akvariume. Ir vaizdelių prisižiūrėjau akvariuminių. Viskas matosi kiaurai, net neįtikėtinai. Žuvų - daugybė rūšių: būrelis įmitusių karšių, žiobriai, šapalai, kažkas panašaus į ūsorių. Skaidriame vandeny, negiliai - man prieš akis

.
Viską užviršavo vakarop į medžioklę išsiruošęs dvikilinis salatis. Atvarė link įsibridusio manęs visu gazu kažkokią žuvelę įsikandęs. Kai iki manęs liko gal penki metrai, matyt pastebėjo svečią. Tai iš netikėtumo jam gal žandikaulis atvipo, o žuvelė pasimuistė ir ištrūko
Žūklėje irgi veksmo užteko. Nors monstrų suvilioti nepavyko, bet keli šapalai, ešeriokų - be skaičiaus, net žiobris bandė vobleriuką vytis, bet nesiryžo čiupt.
Ilgokai atrinkinėjau, kas iš vobleriukų geriausiai tinka. Galiausiai visiems į kaulus ryškiai davė Salmo "tiniukai". Paskui tropinė liūtis užklupo. Paskui temt pradėjo.
Tai tos žvejybos per daug ir nebuvo. Lauksiu sekančios progos
