Vadovaujantis Mėgėjų žvejybos įstatymo 13 straipsnio nuostatomis žvejai mėgėjai turi teisę patekti į vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą ir joje būti.
Pastaruoju metu spaudoje pasirodė pranešimai, kad bus keičiamos Saugomų teritorijų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos ir apsistoti vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje bus galima tik gavus žemės savininko sutikimą.
Įteisinus tokią nuostatą žvejybos, maudymosi, plaukiojimo laivais ir kitokio poilsio galimybės visiškai priklausytų nuo šalia vandens telkinio esančių žemės sklypų savininkų malonės ir tokiu būdu žemės savininkai faktiškai taptų ir valstybinių vandens telkinių savininkais.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad „žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).“ Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse. Tai pagrindžiama ir tuo, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Todėl konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, t. y. asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų ir apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).
Vienas iš pagrindinių paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos nustatymo tikslų, nurodytų Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje – sudaryti palankias sąlygas rekreacijai. Vadovaujantis Žemės įstatymo 21 straipsniu žemės savininkai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Vadovaujantis Turizmo įstatymu rekreacinė teritorija yra vietovė, turinti gamtinių, kultūrinių, aplinkos savybių ir sąlygų žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti.
Manome, kad numatomi Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimai, suteikiantis žemės, besiribojančios su vandens telkiniu, savininkams teisę apriboti kitų asmenų buvimą vandens telkinių pakrantės apsauginėje juostoje turės neigiamą socialinį, ekonominį poveikį, formuos turizmui nepatrauklios šalies įvaizdį, todėl prašytume nepritarti tokioms pataisoms.