[audrutis]

Nu va mielieji Radijo 9 reporteriai. Padarot edit copy, edit paste, ir jusu darbas siai savaitei baigtas. Ka cia ir bepridursi, nuostabu...............

[spiningo brolis]

paveluotai, bet sekmadienio ispudziai is lydeku zukles...
po didelio vargo, kol nusipirkom klaipedoj licencijas, nes nezinojom, kad dar kai kuriose degalinese arciau nemuno deltos regioninio parko jos parduodamos, sekmadienio ryta patraukem link kazkokiu kanalu ar polderiu... tiksliai net pats nezinau...
atvykus oras nedziugino- gana skaisciai sviete saule, buvo gan silta... plesrunam oras ne pats geriausias, bet nuotaika zvejybiska ir norisi kuo greiciau pradet svaidyt masalus i perspektyvias vietas...
pirmieji metimai ir kol kas tik eksperimentavimas, ieskojimas masalo numeris vienas sia diena...

Kol kas nieko, bet pakeites viena ,antra ,trecia..... masalus sugalvoju uzsidet galvakabli padabinta plaukais- keistas masalas. bet kazkodel tai lydekos i ji nespjauna... taip atsitiko ir si karta-patraukus masala keleta metru, tiksliau pavilkus, nes labai letai traukiau, bumt.... is kart seka kirtimas ir lydeka jau spardosi aname valo gale... atsimaitinusi, todel jegos turi nemazai, todel kovoja iki pat galo, bet kabliukas gerai isikabines,todel sansu pabegt nedaug.... lydeka jau mano rankose.... grazi , tamsi ,gerai imitus, nors ir nelabai didele- 54 cm.

pasigrozejus plesrune tuctuojau paleidziu atgal

zvejyba tesiame toliau ir neilgai laukus vel kibimas tik dabar ant guminuko, kuris buvo traukiamas pauzem ir kaip tik pauzes metu buvo kibimas... kaip ir ant "ozio" .... si kart lydeka siek tiek didesne,bet istraukiant nebuvo dideliu sunkumu

pamatavus-61 cm , svert nei vienos nesveriau, nes svarstykliu neturiu, bet ne tai svarbiausia.... aisku iskart sugalvoju nora ir paleidziu atgalios toliau augt...
dar siek tiek paspinigaujam.... kolega dar paturi kibima, kitas kolega taip pat ,bet jiems taip ir nepavyksta nieko istraukt.... po peitu dar bandem ,bet nieko ypatingo, todel pasukam link namu.... man adrenalino pakankamai... o svarbiausia tai, kad laikas praleistas zvejyboje i gyvenimo trukme neiskaiciuojamas ....

[kamstis]

Siandien pasidaviau avantiurai
Nusprendziau nuvaziuoti i toki senai nelankyta tvenkinuka ir pagaudyti eseriuku bei lydekaiciu,ant gyvos zuveles,rezultatas nulinis,toks jausmas ,kad vonioje geriau kibtu
Panasu kad tas tvenkinys visiskai nustekentas ir zuvies jei ir like tai labai nedaug

[ogis]

Nieko nuostabaus.Siandien apvaziavau 4 vietas.Vienintelis laimikis dvieju delnu didzio salviukas.Buvo palestas.

[alkanas]

tai sio savaitgalio rezultatas daug kam lygiai "0" - tame tarpe ir man- buvau ne vienas- naparnikui ir ne kliovo, ir kur tik paziuriu- visi guodziasi- kliovo nebuvo o taip noretusi dar zuvies spurdejima kitam gale pajust - pavasaris dar toli

[Zvejukas]

uzvakar tenenys... dvi silkes... vakar ramuciuose 4.42kg lydekis... antru metimu,toliau nulis...

[alkanas]

nuvaziavau siandien i talsa nieko nepagaut, gavau medine valti, iskart nuvariau i kita kranta, keli metimai, kibimas, bet as kadangi nusiteikes nieko nepagaut, tai ir nepakertu, paleidzia masala, na ir tiek to galvoju, del to pirmo kibimo, o gal ir paskutinio, metau toliau, braukiu guma dugnu- "kabliauju" - atsargiai grybst kazkas, sy syk nemiegu - ~50 cm

paleidziu, lauksiu paaugusios, vel bruzinu dugna, vel krepst- vel dedu per zabtus, vel ~50 cm

ir ta isplaukia dantu gydytis, metau gumas toliau, tie du kibimai buvo prie svendriu, giliau tuscia- ne krepst, vel plaukiu prie svendriu- yra, apie ~47cm

ir ta paleidziu, laukiu monstro- yra

ir ta paleidau

[gelmės]

Tai va. Moderiukai. Nuimkit spyna nuo "Poledinės žūklės sezonas " Bo jau kai kas bandė lipti ant ledo. Bala nedicka. Ledas jau yra apie 5 cm. Kad būtų ramiau, tai dar nežuvauta.
Apaščia ties Biržais vietomis užšalusi. Su valtim būt ne labai įdomu.
Mažos įlankėlės apsitraukę ledu ir Lėvenyje.

[žVYNAS]

Dzigavau fjorde guminukais, kibo menkes, kliovu turejau tikrai labai daug, teistraukiau tik 3 ir is tu viena paleidau, maza visai, apie 0.5kg., 2 pasiemiau, viena apie kila kita apie pusantro, dauzyt dauzo tik kazkodel neuzsikerta ir labai daug nusipurte

[gelmės]

Senai, senai, kai dar Lietuviškos žuvys nepažino kvapnių voblerių, mažai buvo mačiusios poroloninių masalų, o ir sukrės, blizgės , vartyklės mūsų vandenis pasiekdavo tik iš draugiškų respublikų, nutiko gana smagus žvejybinis nuotykis. Buvo tai šiaurės Lietuvos ir Latvijos pasienyje.
Išsiruošiau su uošviu ir dar vienu sergančiu žvejyba, lydekų paieškoti. Su visomis latviškomis meškerėmis ir lietuviškais sliekais, kvapnia duonos pluta ir lengvai besiteliuskuojančiu tikru naminiu alučiu. Ankstyvą rytą autobusų stotyje mūsų jau laukė LAZas. Lyg ir ne vieni važiavome, nes meškeres ir visą inventorių reikėjo laikyti tarpkojyje, Kretėdami, šokinėdami „lygiu“ vieškeliu dardėjome link upės. Kaimo močiutės tai įlipdavo kokioje stotelėje su pieno bidonėliu, tai išlipdavo, baltomis skarelėmis, uždengdamos savo žilsterėjusius nuo sunkios naštos plaukus. Kokia viena pasilabindavo, pakalbindavo tris vyrus apsiterbavusius , su ilgais čeverykais, rundeliais tarp kojų ir ilgomis vytynėms. Ne kiekviena turėjo drąsos paklausti keistuolių, kokion išvykon jie susruošę. Bet drąsiausiom uošvis kantriai porindavo didžią tiesą apie neišpasakytus upių turtus, kuriuos reikia mokėti pasiimti ir apturėti didžiuli malonumą. Tuomet kelias sutrumpėdavo ir laikas rusiškame laineryje prabėgdavo greitai.
Stotelė vos ne šiauriausiame Lietuvos taške. Lipame ir kulniuojame. Koks kilometras iki upės. Purvu aplipę ilgi žvejybiniai batai sunkiai skindavosi kelią per arimus. Neatsimenu tiksliai kokia tai šventė buvo, (didž. Spal. soc revoliuc. ) bet kad lapkričio 7 , tai tikrai. Žodžiu - purvas, lietutis, makalynė, koks 1 -3 laipsniai aukščiau nulio. Pats tas, rudeninių lydekų žūklei. Tada nebuvo madoje iš anksčiau prisigaudyti žuveliokų. Viskas vykdavo vietoje. Pagrinde naudojome sliekus. Uošvis, pamatęs upės situaciją, ivertino padėtį. Nustatė rubežių, kur aš, kur jis, kur jo draugužis, gaudys vadinamuosius „žybsus“. Kadangi aš dar neapsiplunksnavęs lydekiautojas jo akimis, ir nieko neišmanantis šapaliukų, kuojyčių, bėgūnų gaudyme, man parinko pačią „kibiausią“ vietą. Ką čia meluoti, pagavau žymiai mažiau, nei jie. O laikas nelaukė. Nepasiliksi nuo jų, kai pilnais kaneliais žuveliokų, jie jau brenda upe pas latviukus. Iš paskos ir aš – studenčiokas, su keliomis žuvytėmis, piktas, burbuliuojantis panosėje. Latvijos puse eiti irgi geras kelio gabalas. Vėl laukais, arimais, šabakštynais. Pagaliau. Vieta tikrai graži. Kad nekiltų abejonių, pasakau tik tiek, jog ši upė teka tik Latvijoje.
Poilsis. Paragavimas. O skanumas to alučio !!! Dar ir dabar seilė…. Ai. Ką aš čia. Išprašau dar porą žuveliokų ir ieškoti lydekių. Išsiskiriame. Pirmieji metimai. Plūdė grakščiai čiuožinėja vandens paviršiuje. Gajūs tie šapaliukai. Nenuilstantys. Duodasi, kaip šokių salėje mergos. Tai vienon pusėn baladojasi, tai paviršiuje plauko. Žiūrėk ir į gelmę lenda. Tik spėk akimis paskui plūdę. Pirmasis kibimas. . Ritėje valas sukasi. Matosi, kaip plūdė vandenyje juda, atrodo jog dreba. Tada po truputį gilyn ir gilyn. Pakertu. Pirmoji margašonė jau yra. Tuo laiku jų dar nebučiavome. Užtektinai buvo. Na, ir auklėjimas tada ne toks kaip dabar. Tad kuprinėn. Ir vėl plūdės stebėjimas. Adrenalino laukimas. Girdisi toli uošvio – turiu, turiu... virš kilo. Gerai. Smagu. Pagaunu , kokias penkias. Čia dabar. Nebeturiu žuveliokų. Bandau suvilioti juos sliekučiu. Be atsako. Nekimba. Nors tu ką. Tenka kulniuoti iki uošvio. Išprašau. Davė vieną. Na, šapalas kokių 150-200 gr. (Tada man taip atrodė. Kepamas ) Kaip yra, taip yra. Naudotis tenka tuo kas yra. Švysteliu jį į upės kitą kraštą. Sunkus, gyvatė, toli skrieja. Pliumpt. Plūdė neiškyla. Nieko kito negalvoju tik, jog ją nardina žuvis. Dairausi aplink, keikiu, jog neturiu normalių žuvyčių. Plūdė dar nekyla. Įtarimas. Suku valą. Ieškau atramos. Krentu viena koja pas bebrus. Meškerikotis krenta. Išsikapstau. Šlapias. Kirkšnis skauda. Viename bote šaltas vanduo. Susigraibau meškerę. Vėl suku valą. Tikrinu. Jaučiu jog šapalas ne vienas laiko panardinęs plūdę. Kertu. Yes. Žymiai didesnė lydeka kyla į paviršių. Zigzagais ji ir aš. Nebenoriu urvo gylio tikrinti, ji nenori plaukti ten, kur laukia mirtis. Aš blaškausi krante, ji upėje. Nugaliu, žinoma, aš. Prisikalbinu ją, atsargiai vyniodamas valą ir laviruodamas tarp šabakštynų. Padedu meškerykotį. Paimu. Man tada ji didelė atrodė. Oi, kokia. Vos ne metrinė. Rekordinė. Įvertinau uošvio žodžius, jog esu žalias lydekautojas, nes jaudulys savo padarė. Rėkiu, jog pagavau diiidddeelllęęę. Susirenkame. Sveriame. Apie 3 kg. Dabar, kai pagalvoju tai gal ir visai nieko. Dvidešimtmetis studentas (anksti, vyrai, anksti vedžiau) ir jau 3 kilogramų lydeka. Kaip ir sūnus gimęs panašiai svėrė. 
Uošvis pačiupino, pačiupino lydeką ir į tą pačią vietą švyst savo patį didžiausią žuvelioką. Va čia ir tas įdomumas, dėl kurio nutariau parašyti. Savo akimis mačiau. Plūdė paniro...

[Gintasas1]

Na ir..pratesimo reikalaujam

[audrutis]

Ech kaip malonu skaityt Taip isijauciau, lyg pats viska buciau mates ir patyres

Gelmes, o kartais zvejojote ne tame srauniame latviskame upeliuke, kuris iteka i Nemuneli truputi auksciau siaurinio tasko? Man ta santaka labai grazi, traukia ta vieta

[Agis]

audrutis, netrukdyk su klausimais, tegul antra daly raso, labai jau ydomu kas toliau

[audrutis]

ok

[eLPi]

gelmes, gelmes, gelmes

[DainiusM]

Va paskaiciau auksciau atsiminimus zmogaus ir pats si ta atsiminiau...
Nuo mazens tevas vesdavosi i zvejybas... dazniausiai spiningauti. Aisku ir zuvys todel dazniausiai papuolancios budavo eseriai, lydekos... retkarciais starkis ar sapaliokas. Buvo toks pamegtas zvejybos budas- leistis juros upe gumineje valtyje zemyn pasroviui, pakeliui apspiningaujant patraukliai atrodancias vieteles. Megau ta zukles buda, tokia lyg ir medziokle gaudavosi. Pamatai dideli akmeni pusiau panirusi po vandeniu... uz jo sukuriuoja ir matosi duobele siokia tokia isplauta, laiko lygiai vienam metimui, pataikai- eseri ar lydekioka parsivelki, nepataikai- pats kaltas. Metu tada gal 12 buvau, o gal 14... nebepamenu tiksliai, tik zinau, kad tada jau labai "kruta" stiklo pluosto spininga turejau ir beinercine rite tetukas atidaves buvo "lemze" vadinama. O zvejojom savadarbiais (tiksliau tevo darytais) mepsiukais... nusismulkine buvom iki negalejimo, prie dabartiniu dydziu tai bene nulinis butu. Gi po visu juraciu inercinemis ritemis metomu pasiemus beinerca tokios galimybes atsivere... Nugrybavau biski i sona, bet gal lengviau isivaizduoti situacija bus. Zodziu plaukiam dviese gumineje omegoje Jura pasroviui, laimikiai nesuper, keletas kepamu eseriuku, lydekiokas neditskas berods... ir priplaukiam tokia labai teigiamai atrodancia duobe, bene trimetrine buvo. Tevas patarima duoda "mesk, sako, neziopsok... tokiose duobese galima ir lydeka uzkabinti...". Na uzmetu, mepsiukas mazutis, valas rusiskas 0,25... negi trauksiu pavirsiumi- laukiu kol nuskes. Laukiu laukiu... ogi nenuskesta vis... paziuriu ogi "skesta" kazkaip ne zemyn, o i sona. Kertu. Gerai, kad beinbercines rites stabdzius reguliuojamus turi ir dar geriau, kad jie sureguliuoti buvo... spiningas lanku issilenke, virsune i vandeni nulinko. Lupu lauk issisiepes, minciu apie varginima atsirado... bet gerokai veliau. :D Po nezinau kiek laiko kovos prie valties pasirodo gana plati, zaliai marga nugara. Graibsto aisku nepasiememe... Tevas sako "trauk prie manes, iskelsiu uz akiu"... darau kaip sako... tik kai jau suima uz akiduobiu ji mosteli uodega ir mes sedim abu slapi iki ausu, o lydeka plaukia upeje... visgi pajuntu, kad mes dar suristi kruvon su ja. Pritraukiu antra karta- toks pat dusas ir toks pat rezultatas, tik is kitos valties puses. Kinkos dreba... velku dar karta artyn. Si karta pavyksta suimti lydeka uz ziaunu ir ji sekmingai iverciama i valti. Mepsiukas giliai gerklej, aisku jokio pasaito... pasiseke. Svere 3,3kg. Tuo metu monstras atrode ir pasakot ka turejau bent tris metus i prieki prie lauzo... :D
Taigi nesiseka man su didelem lydekom ir praejusi rudeni tik pakartojau savo buvusi rekorda... o jau dvidesim metu prabego... na gal siemet ta didesne manes lauks? ;)

[gelmės]

...sukiojosi, vėl paniro, ir vėl sukiojosi, ir kad... davė. Su visu trenksmu nugarmėjo. Valas šiek tiek paėėjo ir sustingo. Galvoju, negi dar viena didelė. Uošvis palaukė ir pakirto. Meškerė sulinko. Vanduo raibuliuoja ir sukasi. Vos ne verpetai. Žuvis nekyla. Atbėgo ir kitas žvejys. Pradėjome mokyti kaip traukti. Aš, gi jau kietas. Sunkiai, bet žuvis plaukė tik į meldus. Tiksliau jos nesimatė, tik bangelės rodė numatomą kryptį. Valas pjovė ajerus, ir tai, kas pasitaikė kelyje. Ritė sukosi tol, kol uošvis nebegalėjo patraukti. Stovi jis su sulinkusiu meškerykočiu. Stovim ir mes. Stebim, vertinam situaciją . Neilgai. Meldynas vėl suliūliavo, sujudėjo. Pirmieji žodžiai (tur būt) buvo, jog ji dar yra, neatsikabino. Uošvis padavė man meškerę. Prigrąsino laikyti atsargiai, bet stipriai ir jokiu būdu be jo leidimo netraukti. Klausau ir stebiu ką jis daro. O jis rengiasi. Lapkritis. Vos ne sninga. Tik dabar įvertinu orą ir prisimenu savo koją. Ji šlapia, bet man nešalta. Sukasi įvairiausi kristalai galvoje. Kas per gigantas ? Kiek sveria? Na ir atvežė į gerą vietą? Kitą kartą vienas varysiu.. Niekam nesakysiu. Va, kokios negeros mintys buvo. 
O jis jau nuogas. O jis jau visiškai nuogas. Brenda upėn. Paima viena ranka valą. Ranka slysta juo. Vanduo semia kiaušus. Neužtenka. Tenka bristi giliau, o atrodė čia pat. Bet taip nėra. Dar giliau. Ir dar giliau. Jau tik smakras ne vandenyje. Burna gaudo orą. Gal jam šalta? Akys turbūt didelės, didelės. Pagaliau išstena, jog palietė. Didelė. Labai didelė. Meldai tik siūbuoja. Galvoju, na tai lydys. Na, tai žvejyba. Neužilgo išgirstu keiksmažodžius. Jis gražiai keikiasi. Tikras lietuvis. Rusiškų nevartoja. Visas aplipęs kažkokiomis žolėmis iškelia į viršų lydeką. Viena ranka. Matau, jog už manąją tikrai mažesnė. Bet, kad taip jos nesuvaldyti ir leisti jai įsisukti į žoles... Stebiu jį. Brenda kaip koks mauras į krantą ir kažką bumba, bumba, bumba.
Iišsiropščia . Gražiai įraudęs. Kūnas kaip lengvai virto vėžio. Akutės žaibus svaido. Dantukai bando vietą burnoje atrasti. Žodžiu, didingai atrodė. O lydys? Matau, jog pusantro kilogramo margašonė svers. Kablio nematau. Ji žiopčioja, o kablio dantyse nėr. Pavadėlis apie pilvą trinasi. Pakeliu ją ir apžiūriu. Suspurda. Kažkas aštraus įsminga man į pirštą. Ji dar sujuda, o man dar aštriau suskausta. Pasidedu ją ir apverčiu. Aišku – vienas trišakio kablys įsmigęs jai į šoną. Kitas – man į pirštą. Su ja vargo nebuvo. Greitai ištraukiau. Daugiau vargau aš. Tik tada vėl pajaučiau, jog ir aš ragavau vandens, kad pirštai yra kraujuoti, kad dabar ne vasara....
Ilgai sprendėm, ginčijomės. Vieningos nuomonės nepriėmėm. Ir dabar nežinom, kaip kablys lydekai atsidūrė ne nasruose, o papilvėje. Vienintelė paaiškinama mintis ta, jog puldama grobį ji nepataikė. O gal dvi buvo Pirma nepataikė, o antra spruko ir užsikabino. Neretai kablys užkabina kokią žuvį gaudant su spiningu. O šitaip ? Ir dabar, prabėgus tiek metų, neteko patirti panašios situacijos. Ką padarysi. Nebėra jau tiek žuvies mūsų upėse. Po maudynių Latvijoje prisiminėm, jog alutis ne pro šalį uošviui sušilti. Čepsėjom lūpom, pildėm skrandį, dainas dainavom (Lietuviškas ), mergų nekabinom, rūbų nedžiovinom.
Buvo laikai. Ar ne? Dabar ir feeder, ir picker, ir visokie štekeriai, karpiniai kotai,, tolimo užmetimo, artimo užmetimo . Dar pridėkim Spirulino plūdę, srovinės plūdės, ramiam vandenyje plūdes, skęstantį valą, neskęstantį, pintuką, džigavimą, paviršinį gaudymą, velkiavimą. O spiningai – nuo UL iki jūrinių. O modeliai, firmos, firmelės. Prigalvojo Tasmanijos velnius, visokius signalizatorius. Tik spėk į pypsius atlėkti. Oi , daug, daug visokių pribumbasų,. Jokiais būdais nesakau, jog tai yra blogai, bet tokios žvejybos latviškais teleskopais, rusiškais trišakiais, savadarbėm kamštinėm plūdėm daugiau nebebus. Sugrįžki jaunystę....
Dar šis tas. Tokio alučio retai kada pasitaiko. Blyn. Gal kas ragavot ?
Viskas. Dedu pieštuką į stalčių. Užteks rašliavos.
Iki kito karto.
P.S. Klaidų netaisiau.  Esu prie tinginio.
Su pagarba.

[Dusia]

[Gintasas1]

Grąžus rašinėlis

[eLPi]

[Edosius]

Radau gelmių pieštuką kur padejęs buvo Taigi...

Radau pieštuką, tiksliau tik pusė jojo. Prieš tai jis raitė raides gelmėms. Pasiskolinau ir aš, gal nesupyks.
Šiandien kažko liūdna. Nežinau kodėl? Juk gerai pailsėjau. Nieko neskauda. Tik tas neapsakomas nerimas vibruoja kažkur širdyje... Blaškaus iš kampo į kampą, nežinau ką daryti. Gal parašyti?

Kai mokyklose kabėdavo Lenino paveikslai, kai mėlyna rūbų spalva buvo privaloma, kai penkiakampė žvaigždutė buvo prisegta prie kairiosios krūtinės pusės, jau tada galvojau apie žūkles. Pas ką gi daugiau nei pas senelį „spaliukas“ norėdavo nuvažiuoti. Juk jis nebardavo jei nusikeiksi, jei šauksi, jei verksi... Nereikėjo rūpintis žvejybiniais pietumis, nereikėjo turėti laikrodžio kad į „avtobusą“ spėtum, nereikėjo turėti pinigo bilietams, nereikėjo atsarginių kabliukų, plūdžių, blizgių, kuprinės, net „barzdą“ padėdavo atpinti.
Vakarop atsigulęs jau laukdavau rytojaus, rodos visą naktį neužmigsiu, bet kur tau... Ryte užkietėjusio žvejo ranka keldavo mane kelis sykius – „ Edi kelkis, pavėluosim į autobusą“. Po saldaus miego „spaliukas“ visgi palikdavo šiltą patalą ir norom nenorom įsinerdavo į žvejybinius rūbus. Ankstyvas rytas, kai kam dar naktis. Pirmas autobusas prieš šešias ryto. Užkrimtę skanios „zakuskės“ dviese kulniuodavom per Janonio aikštę (Biržų miestelis) link autobusų stoties. Tokiu laiku miestelyje galėdavai sutikti nebent gatvių šlavėją. Turgus dar tik priimdavo spekuliantus. Vairuotojas šiuos du žvejus jau pažindavo. Bobutės ilipusios į ta patį reiso autobusą vis murmėdavo tarpusavyje – žiurėk koks gražus vyras ir koks jaunas jojo sūnus. Gal net pavydėdavo. Drąsesnės net užklausdavo. Su didžiu pasitenkinimu senelėlis ištardavo – tai mano anūkas, jis irgi mėgsta žvejoti ir bus žvejys kaip ir aš.
Akys išsipletę kaip apuoko, laukiu galutinės stotelės. Galvoje vienintelė mintis – aš apgaudysiu senelį. Juk aš turiu tai padaryti! Pavasaris. Gegužės menuo, pats gamtos atgimimas. Dygsta žolės visur – žemėje, vandenyje. Medžiai pasipuošia žaliais vaikais, nuo vėjo jie šnara, ne – jie kalba, bet nežinom apie ką. Bitutės jau dūzgia. Palikę didžiulį „taksi“ greitu tempu kulniuojam link Nemunelio. Varlės po kojomis maišosi, net karkvabaliai lyg karsonai pro ausis prazvimbia. Mes šukuojam link lydekinių vietų. Kaip visada jos geresnes „broliukų“ pusėje. Brasta. Upės plotis vos ne sprintinė distancija, koks aštuoniasdešimt metrų. Srovė galinga. Jei vienam tektų bristi – nuneštu mane kaip pūką. Užsiropšlinęs ant senelio nugaros esu pernešamas per brastą. Vietos pasakiškos. Susiruošiu įrankį – neilgesnį kaip metro dvidešimties geltonos spalvos stiklo pluošto spiningą. Ritė „nievskaja“, nes „orion“ tais laikais tik po blatų galėjai gauti, vos ne „paskirimo“ reikėjo. Valas 0,5mm; masalas „jūra“. Tikras žvejys spiningo nemėgsta, ant gyvos smagiau jam. Greitas buvo kaip kulka. Viens du ir jau kitą duobę tikrina. Man gi tik pamokos, trys metimai geri, ketvirtuoju „barzda“. Nusviedžiu tą jūra iki dvidešimties metrų, nors kiek ir tereikia ją mesti upėje. Atsilieku jau gerą tarpą, panašiai šimtmetrį. Švyst savo masalą ir suku... Bumt tik per nagus, spėju vos ritę sulaikyti kad atgalios nesisuktų, kotukas šiek tiek sulinksta, nes viršūnės storis kaip šiūmetinių suduriamų spinų pirmos dalies galas. Suku kiek turiu „sysios“, jokio atleidinėjimo, jokio varginimo, varau kad tik krantan parsitemčiau. Jaučiu tik bumsėjimą, matau verdantį vandenį, net siluetą ižiūriu. Pats stoviu tokioje salelėje, aplink ją aštuoniasdešimt procentų vanduo, likusi dalis tik takelis link jojos prasibrauti. Nežinau kaip ji nenutrūko, bet su savo visa jėga (kiek aš jos ir teturėjau) išvelku krantan, net krantu metrą pratraukiu. Krentu ant jos ir apsikabinęs laikau. Atsistoju ir rėkiu, tikrąja to žodžio prasme rėkiu – seneeeeelllliiiiiii žiurėk kokį lydį pagavau!!! Anas bėga link manęs, uždusęs vis raito kalbą kad greičiau dingčiau su ta lydeka nuo tos salos kuo toliau nuo vandens. Lydeka atkunta ir bando spurdėti, prilipinęs ją prie krutinės užtikrintai, muistydamasi net mane į šonus kraipo, bet nepaleidžiu. Galu gale išnešu ją tolėliau nuo vandens. Ant žalios žolės paguldau, o gal net numetu. Žiopčioja lydekis. Laimingas esu, nenustyrau vietoje. “Žinai Edi, bus visi trys kilogramai” taria Juozas. Pačiam kokie septyni aštuoni metai, ir jau tokią lydeką pagavau, argi nenuostabu?
Rytas pavargsta, isidienoja. Saulutė kaitinti pradeda. Kadangi senelio vinis yra šapalai, nori nenori teks varyti į šapalines vietas. Vel ant kupros ir per brastą. Nešimo svoris padidėjęs trimis kilogramais, plius nuovargis. Net sedėdamas ant kupros jaučiu srovės jėgą, dugno nelygumą, akmenų slidumą ir stiprų žvejo kūną.
Šapalinės vietos. Blizgės nėra kur svaidyti. Blaškausi krante. Išsinoriu “kakulio”. Snial štany, kakulio, iščio kakulio.. zdielal kakulio… Reikia tuoletinio popierio, rėkiu visa gerkle – seneli reikia popieriaus… Neturiu – ats. Senelis “-ibys” (ir taip kokius penkis sykius) rėkiu, kodėl neturi? Dabar gėda, bet ir juokinga. Teturėdamas septynis metus jau tokį žargoną įvaldęs buvau.. Už kelių minučių atneša man lapų, drąsiai tariu – nebereikia, jau nusišluosčiau, jus neisivaizduojate su kuo!!! Ogi su degtukų dežute ...)))) Oi „bože moi“ kai pagalvoju...
Antra dienos pusė nieko neišsiskyrė, šapalai nekibo, buvo šilta ir giedra.
Vėl ta pati stotelė, atsisėdęs vienoje iš trisdešimties takso vietų, ižiūriu kaip iš maišelio ištraukiamas raudonas Lenino atvaizdu pinigas ir perkami bilietai dviems žvejams, o gal net ir pusantro bilieto. Autobusas nustatytu laiku pajuda atgalios. Neužilgo lūžtu... Vėl ta pati ranka pažadina mane – kelkis, atvažiavom. Nusišluostęs nuvarvėjusias seiles nuo dešinio žando linksmas grįžtu namo. Tai buvo pirmas kartas kai aš apgaudžiau tikrą žveją, savo mokytoją. Galutinis tos dienos rezultatas 1:0. Lydeka svėrė lygiai tris kilogramus. Dar ilgai ilgai šitą žvejybą mūsų giminė prisimena, ir kaip jaučiu ne dėl to, kad aš apgaudžiau, o dėl „kakulio“ popieriaus ...
Kaip ir nebe liūdna jau, nesvarbu, kad toks oras šiandien, ryt... Svarbu kad dar važiuosime žvejoti, tik ten supranti gamtos galią, užuodi gaivų orą, pavargsti taip kad dar taip pavargti norėtum...
Šiai dienai nebereikia manęs nešti, nebereikia sėsti į autobusą, bet manau būtų visai nieko, vėl būti prikeliamu anksti ryte, vėl žygiuoti Janonio aikšte, vėl ir vėl....
Pieštuko grafito šiek tiek sumažėjo, o juk aš jį pasiskolinau. Nesupykite, padedu ir aš jį į vietą, gal nepastebės kad buvau pasisavinęs, palikim jį sekančiam kartui, ar sutinkate?...

[Agis]

As tikiuosi, kad tas piestukas, tai tas statybininku, toks storokas ir ilgas, tikiuosi grafito dar ilgam uzteks Nu saunuolis

Obuolys nuo obels.....

[Dusia]

jei pritruks piestuku,tik pasakyk,pas mane tu statybiniu yra nemazai,uzvesiu

[Skumbrotas]

Turiu pasiūlymą - ar nereikėtų sukurti atskiros temos tipo "sakmės apie žveją ir žuvį" ir ten sukelti dabar įvairiose temose išsibarsčiusius "cool" rašinukus

[eLPi]

Edi super Be zodziu

[ensteinis]

Na stai parasysiu sawo praeitos sawaites zvejyba viename zemaitijos upeliu ps. tai buvo 3 upetakiu zukle gyvenime vietos nuostabios tikraij iswiso turejome 10kibima realiu su iskilimais i pavirsiu upetakiu taciau atitrukdawo maziukai taciau buvo istraukeme 5 upoksnius vienas 44cm

Kitas 36cm

na ir kiti maziukai stai vienas

gamta nuostabi upe tikraij negriovys

[gelmės]

Gražūs žuvukai. Nėra mūsų kraštuose, nėra jų.

[ensteinis]

Visur ju yra tik reikia netingeti ir ieskoti

[audrutis]

Einsteini, Panevezio apskrityje tikrai nera Tiesa, vakar aptikau grazu upetakini upeliuka, tik 60km nuo Panevezio Reiks greitu metu patikrint kas jame gyvena

[Vitolis]

Einsteini, Panevezio apskrityje tikrai nera Tiesa, vakar aptikau grazu upetakini upeliuka, tik 60km nuo Panevezio Reiks greitu metu patikrint kas jame gyvena

Jauciu apie koki kalbi. Jei tai tas, gali but beveik ramus. Ten tokie negyvena.