Radau gelmių pieštuką kur padejęs buvo

Taigi...
Radau pieštuką, tiksliau tik pusė jojo. Prieš tai jis raitė raides gelmėms. Pasiskolinau ir aš, gal nesupyks.
Šiandien kažko liūdna. Nežinau kodėl? Juk gerai pailsėjau. Nieko neskauda. Tik tas neapsakomas nerimas vibruoja kažkur širdyje... Blaškaus iš kampo į kampą, nežinau ką daryti. Gal parašyti?
Kai mokyklose kabėdavo Lenino paveikslai, kai mėlyna rūbų spalva buvo privaloma, kai penkiakampė žvaigždutė buvo prisegta prie kairiosios krūtinės pusės, jau tada galvojau apie žūkles. Pas ką gi daugiau nei pas senelį „spaliukas“ norėdavo nuvažiuoti. Juk jis nebardavo jei nusikeiksi, jei šauksi, jei verksi... Nereikėjo rūpintis žvejybiniais pietumis, nereikėjo turėti laikrodžio kad į „avtobusą“ spėtum, nereikėjo turėti pinigo bilietams, nereikėjo atsarginių kabliukų, plūdžių, blizgių, kuprinės, net „barzdą“ padėdavo atpinti.
Vakarop atsigulęs jau laukdavau rytojaus, rodos visą naktį neužmigsiu, bet kur tau... Ryte užkietėjusio žvejo ranka keldavo mane kelis sykius – „ Edi kelkis, pavėluosim į autobusą“. Po saldaus miego „spaliukas“ visgi palikdavo šiltą patalą ir norom nenorom įsinerdavo į žvejybinius rūbus. Ankstyvas rytas, kai kam dar naktis. Pirmas autobusas prieš šešias ryto. Užkrimtę skanios „zakuskės“ dviese kulniuodavom per Janonio aikštę (Biržų miestelis) link autobusų stoties. Tokiu laiku miestelyje galėdavai sutikti nebent gatvių šlavėją. Turgus dar tik priimdavo spekuliantus. Vairuotojas šiuos du žvejus jau pažindavo. Bobutės ilipusios į ta patį reiso autobusą vis murmėdavo tarpusavyje – žiurėk koks gražus vyras ir koks jaunas jojo sūnus. Gal net pavydėdavo. Drąsesnės net užklausdavo. Su didžiu pasitenkinimu senelėlis ištardavo – tai mano anūkas, jis irgi mėgsta žvejoti ir bus žvejys kaip ir aš.
Akys išsipletę kaip apuoko, laukiu galutinės stotelės. Galvoje vienintelė mintis – aš apgaudysiu senelį. Juk aš turiu tai padaryti! Pavasaris. Gegužės menuo, pats gamtos atgimimas. Dygsta žolės visur – žemėje, vandenyje. Medžiai pasipuošia žaliais vaikais, nuo vėjo jie šnara, ne – jie kalba, bet nežinom apie ką. Bitutės jau dūzgia. Palikę didžiulį „taksi“ greitu tempu kulniuojam link Nemunelio. Varlės po kojomis maišosi, net karkvabaliai lyg karsonai pro ausis prazvimbia. Mes šukuojam link lydekinių vietų. Kaip visada jos geresnes „broliukų“ pusėje. Brasta. Upės plotis vos ne sprintinė distancija, koks aštuoniasdešimt metrų. Srovė galinga. Jei vienam tektų bristi – nuneštu mane kaip pūką. Užsiropšlinęs ant senelio nugaros esu pernešamas per brastą. Vietos pasakiškos. Susiruošiu įrankį – neilgesnį kaip metro dvidešimties geltonos spalvos stiklo pluošto spiningą. Ritė „nievskaja“, nes „orion“ tais laikais tik po blatų galėjai gauti, vos ne „paskirimo“ reikėjo. Valas 0,5mm; masalas „jūra“. Tikras žvejys spiningo nemėgsta, ant gyvos smagiau jam. Greitas buvo kaip kulka. Viens du ir jau kitą duobę tikrina. Man gi tik pamokos, trys metimai geri, ketvirtuoju „barzda“. Nusviedžiu tą jūra iki dvidešimties metrų, nors kiek ir tereikia ją mesti upėje. Atsilieku jau gerą tarpą, panašiai šimtmetrį. Švyst savo masalą ir suku... Bumt tik per nagus, spėju vos ritę sulaikyti kad atgalios nesisuktų, kotukas šiek tiek sulinksta, nes viršūnės storis kaip šiūmetinių suduriamų spinų pirmos dalies galas. Suku kiek turiu „sysios“, jokio atleidinėjimo, jokio varginimo, varau kad tik krantan parsitemčiau. Jaučiu tik bumsėjimą, matau verdantį vandenį, net siluetą ižiūriu. Pats stoviu tokioje salelėje, aplink ją aštuoniasdešimt procentų vanduo, likusi dalis tik takelis link jojos prasibrauti. Nežinau kaip ji nenutrūko, bet su savo visa jėga (kiek aš jos ir teturėjau) išvelku krantan, net krantu metrą pratraukiu. Krentu ant jos ir apsikabinęs laikau. Atsistoju ir rėkiu, tikrąja to žodžio prasme rėkiu – seneeeeelllliiiiiii žiurėk kokį lydį pagavau!!! Anas bėga link manęs, uždusęs vis raito kalbą kad greičiau dingčiau su ta lydeka nuo tos salos kuo toliau nuo vandens. Lydeka atkunta ir bando spurdėti, prilipinęs ją prie krutinės užtikrintai, muistydamasi net mane į šonus kraipo, bet nepaleidžiu. Galu gale išnešu ją tolėliau nuo vandens. Ant žalios žolės paguldau, o gal net numetu. Žiopčioja lydekis. Laimingas esu, nenustyrau vietoje. “Žinai Edi, bus visi trys kilogramai” taria Juozas. Pačiam kokie septyni aštuoni metai, ir jau tokią lydeką pagavau, argi nenuostabu?
Rytas pavargsta, isidienoja. Saulutė kaitinti pradeda. Kadangi senelio vinis yra šapalai, nori nenori teks varyti į šapalines vietas. Vel ant kupros ir per brastą. Nešimo svoris padidėjęs trimis kilogramais, plius nuovargis. Net sedėdamas ant kupros jaučiu srovės jėgą, dugno nelygumą, akmenų slidumą ir stiprų žvejo kūną.
Šapalinės vietos. Blizgės nėra kur svaidyti. Blaškausi krante. Išsinoriu “kakulio”. Snial štany, kakulio, iščio kakulio.. zdielal kakulio… Reikia tuoletinio popierio, rėkiu visa gerkle – seneli reikia popieriaus… Neturiu – ats. Senelis “-ibys” (ir taip kokius penkis sykius) rėkiu, kodėl neturi? Dabar gėda, bet ir juokinga. Teturėdamas septynis metus jau tokį žargoną įvaldęs buvau..

Už kelių minučių atneša man lapų, drąsiai tariu – nebereikia, jau nusišluosčiau, jus neisivaizduojate su kuo!!! Ogi su degtukų dežute ...

)))) Oi „bože moi“ kai pagalvoju...
Antra dienos pusė nieko neišsiskyrė, šapalai nekibo, buvo šilta ir giedra.
Vėl ta pati stotelė, atsisėdęs vienoje iš trisdešimties takso vietų, ižiūriu kaip iš maišelio ištraukiamas raudonas Lenino atvaizdu pinigas ir perkami bilietai dviems žvejams, o gal net ir pusantro bilieto. Autobusas nustatytu laiku pajuda atgalios. Neužilgo lūžtu... Vėl ta pati ranka pažadina mane – kelkis, atvažiavom. Nusišluostęs nuvarvėjusias seiles nuo dešinio žando linksmas grįžtu namo. Tai buvo pirmas kartas kai aš apgaudžiau tikrą žveją, savo mokytoją. Galutinis tos dienos rezultatas 1:0. Lydeka svėrė lygiai tris kilogramus. Dar ilgai ilgai šitą žvejybą mūsų giminė prisimena, ir kaip jaučiu ne dėl to, kad aš apgaudžiau, o dėl „kakulio“ popieriaus ...

Kaip ir nebe liūdna jau, nesvarbu, kad toks oras šiandien, ryt... Svarbu kad dar važiuosime žvejoti, tik ten supranti gamtos galią, užuodi gaivų orą, pavargsti taip kad dar taip pavargti norėtum...
Šiai dienai nebereikia manęs nešti, nebereikia sėsti į autobusą, bet manau būtų visai nieko, vėl būti prikeliamu anksti ryte, vėl žygiuoti Janonio aikšte, vėl ir vėl....
Pieštuko grafito šiek tiek sumažėjo, o juk aš jį pasiskolinau. Nesupykite, padedu ir aš jį į vietą, gal nepastebės kad buvau pasisavinęs, palikim jį sekančiam kartui, ar sutinkate?...
