Truputį parašysiu ne į temą - istorija tikrai nesukurta, savo kailiu teko išgyventi
Radau laiko aprašyti praeito savaitgalio žūklę. Reikėjo tam pasiryžti...
Iš UK po kelerių metų gyvenimo ten grįžo švogeris. Praeitą šeštadienį atšventėm maniškės gimtadienį ir vakare virė diskusija, kaip lėksim "ant nakties" iš sekmadienio į pirmadienį. Turi būti smagu

Tik kodėl tas sekmadienis išaušo toks ūkanotas, debesuotas?

Laukiam, laukiam, o kaip lija - taip lija. Vakarop truputį "išsipagadijo", švogeris mane vis spaudžia - VAROM ir viskas. Aš jam rodau 3 tinklalapius, kurie sutartinai rodo lietų per visą naktį. Galų gale jis atlyžta - o tai gal galim nors vietoj kur nors pažvejot, kirminą nuramint? Galim - Nemunas po nosim

Susimetam į mašiną dugnines ir imam LT upių tatą. Tik nesuprantu, kodėl prieš pat auto nosį praskrenda juoda varna - dar taip nebuvę

Tikiuosi, jog ne nelaimes pranašauja...
Priėjus prie upės, nuo stataus skardžio šuldu buldu ant minkštos vietos nudardėjau žemyn - slidus kalniukas pasitaikė

Ištraukiu švogeriui feeder'į, surišu, paskui savo ištraukiu - kažkas ne taip

Pirma dalis vienokia, kitos 2 - ne į temą

Apačia - BYRON'o, viršus - Šekspyro

Papurtau, papurtau - gan gerai susijungė, mėginti galima

Perveriu valą, čiupt už koto, o čia kažkas vėl ne taip - sugedo ritė, nesifiksuoja stabdis, į "abu galus" varo kaip nori... Kaip nujausdamas pasiėmiau atsarginę, tik kad tos minutės bėga it patrakę, jau ir 8 vakaro tuoj

Metam meškeres, bandom gaudyt. Nesuprantu, kodėl, bet svareliai išvien kabinasi, paliekam kelis iškart

Pora nežymių šapaliukiškų truktelėjimų buvo, bet tik tiek. O dangus visai pagražėjo, net mėlynos spalvos pasirodė... Skambutis draugeliui - leistų per naktį pasėdėt ant savo liepto viename ežeriuke, kuriame pernai labai sėkmingai karšius ir karpiukus plūdinuke gaudžiau. 20.00 val.vakaro, sėdim prie Nemuno, neturim nei maisto, nei gėrimų, nei aprangos, nei inventoriaus, tačiau apsisprendžiam... imti tą ežeriuką

Mane vis dar neramina tie 3 lietų rodys tinklalapiai, tačiau mėlynas dangus su retu debesėliu nugali sveiką protą. Toliau nepasakosiu, jog per skubėjimą susivarėm visas kojas į dilgėles, sulesė uodai, paskui namuose netyčia šaltkrepšyje buvusių pradvisusių naktinių sliekų pagalba išsismaradinau vieną ranką, kvapą vos ėjo nuimti kvapnių servetėlių pagalba, parduotuvėj pardavėjos kažko keistai žiūrėjo

Mašina-sandėliukas-mašina-parduotuvė-mašina-ežeras-šuoliuojam pakrante, jau temsta... Iki liepto reikia bristi kokius 20 metrų tarpu tarp švendrų. Man su kroksais nebaisu, varau kaip tankas. Viską susinešam, įsitaisom ant patogios automobilio sėdynės, subrinkinu 5 kilus pašaro - tuoj kaip mestelėsiu maistelio, tai karšiai varžysis dėl kabliuko

Tik pyst pradėjo kapsėt iš dangaus... Įkyriai... Ir nesiliauja

Lietus Lietuvoooooj.... Kenčiam pusvalandį... Valandą... Visas lietus nusėda ant sėdynės, darosi ne itin patogu sėdėti baloj

O ir sprindinės kone ore masalą pagaunančios kuojūkštės optimizmo neprideda..Susipakuojam ginklus ir apie pusiaunaktį krentam nelygioje kovoje

Prie pat kranto, truputį ne ten padėjęs kairę koją, makteliu į kažkokį pelkyną kone iki geros vietos, o galva - į krante augančias dilgėles

Maža to - ta pelkė smirda, šalta, labai nemaloni, tad kaip sugraibyti joje nuo kojos nušokusį kroksą? Kantrybės ilgai neužtenka - nusprendžiu koją nardinti vėliau, reikia bent daiktus nuo kupros nusiimti. Bet kad ir dešinės kojos neina išlupt... Tie kroksai man ir taip nepatiko, atsirado puiki proga jų atsikratyti

Lietus pliaupia, kojos - dvokiančioj pelkėj, snukis - ką tik ištrauktas iš dilgėlių, ant kupros - sunkūs daiktai... Na, pasakykit, juk būna geresnių dienų gyvenime?

Iki namų važiavom tylėdami. Per pliaupiantį trijų tinklalapių išpranašautą lietų
