“Dar vienas savaitgalis Dzūkijoje prie Nemuno“
Praeitame reportaže jau minėjau, koks žemas vanduo Nemune buvo šiemet (liepos mėnesį) „aukštupyje“- Dzūkijoje, todėl savo bendražygio Eriko ilgai įkalbinėti nereikėjo, kad jis galėtų pats įsitikinti savo akimis. Objektyvumo dėlei, galiu iš karto pasakyti, kad vanduo šį kartą buvo šiek-tiek aukštesnis (maždaug ~30cm), negu per paskutinį apsilankymą prieš gerą mėnesį. Matyt, draugai baltarusiai kažkaip sureagavo į mūsų iškreiptus veidus, trūkčiojančius pečius ir suspaustus kumščius ,o gal ir „natūraliai“ čia taip viskas gavosi
Nuotraukoje matosi, kad ant dambų viršaus jau ir žolytė nemenka ūgtelėjus, nors vienas vietinis gyventojas paporino, kad panašus vandens lygis yra pasitaikęs ir anksčiau per sausą ir karštą vasarą (cik metų neprisimena).
Erikas, kaip įprasta, žvejojo savo gamybos vartiklėmis ir sukriukėmis, o aš apart jo blizgučių naudojau dar ir labiau mėgstamus voblerius.
Labai patogu tarpdambius ir negilias rėvas buvo „tikrinti“ sukrėmis, tik gaila, kad daugiausia kabinėjosi ešeriai ir nedideli salatukai, kuriuos reikėdavo po to ilgokai gaivinti, kad galėtų paleisti sėkmingai augti toliau, todėl po keletos tokių „nesėkmingų“ pasikabinimų aš sukriukių atsisakiau ir darbavausi tik vartiklėmis ir vobleriais.
Ešeriai tai išvis naglokai (visi trys kabliukai) įrydavo sukrę su variniu lapeliu, kas dar labiau pagreitino mano (ir Eriko kantrybė išseko ) apsisprendimą pereiti prie kitų masalų.
Rezultato laukti ilgai nereikėjo- ant sidabrinės salatinės vartiklės, kuriai iki manęs buvo likę tik koks penketas metrų, staiga „atsisėdo“ neįprastai sunkus svoris. Supratau, kad lydeka, nes smūgio praktiškai nebuvo. Kadangi, įranga buvo sureguliuota salačiui, tai didelio vargo su lydoku nebuvo- pora trejetą minučių ir krante (iš akies apie tris kg).
Pasisekė, aišku man, nes pavadėlis buvo paprastas FC (fluorokarbonas Seaguar, kurį kaip įprasta naudoju salačiams) valiukas, o blizgutės gamakatsu kablys buvo stipriai įsisegęs į dešinę lupą, todėl lydeliui praktiškai nebebuvo šansų šįkart jo nukąst. Paskambinau Erikui (žvejojo kitame ruože, ir taip pat buvo įkirtęs apie pusantro lydį) ir nušviečiau situaciją, tai labai nustebo, kaip ant pailgos jo blizgutės visai nemenką lydeką iškrapščiau ir dar paklausė, kodėl nenaudoju savo mylimų voblerių.
Pyktelėjau (draugiškai) ir, aišku, susiradau tinkamą sąlygoms vobleriuką, ir aišku po kiek laiko išprašiau iš rėvos jau visai padorų ir legalų salatį (apie du kg).
Vobleriukas USAMI penketukas nuotraukoje prastokai matosi (vistik viskas fotografuota su mobiliuoju), bet jo didžiausias privalumas, kad gan toli užsimeta ir puikiai tinka gaudyti rėvose (shalow tipo, taigi negiliai neria). Be to, ant jo visai neblogai kimba šapalai, tiesa, šį savaitgalį pagavau ant jo tik vieną (gružliuko spalvinimo). Iš karto perspėju, jei kas gaudys tarpdambiuose ar ramesniam vandeny, kur tūno lydekaitės, tai su FC pavadėliu gan greitai su juo galite „atsisveikinti“, nes lydekiukas šio voblerio tikrai neleis laisvai praplaukti, patikėkit
Erikas, kaip visada, ištikimas savo blizgėms, pagavo porą lydekų ir porą šapaliukų, kuriuos „amnestavo“.
Šapalai upėje matėsi, matėsi kaip renka nuo paviršiaus kažkokius vabdzdžius, bet ant blizgučių ir vobleriukų kibo labai vangiai, todėl pabandėme mažinti masalus. Štai kaip pasibaigė masalo „mažinimas“ ir įrankių „lengvinimas“ šapalus beviliojant.
Pačią mažiausią vartikliukę (kaip mes vadinam „šaru mušta mažiausia) susigundė ne šapalas, o pusantrinis salatis, nors toje vietoje (iš kurios buvo atitemptas) buvo išbandytas prieš tai ne vienas masalas. Faktas, kad jam patiko ši blizgutė ir jos pravedimas paviršiuje išnaudojant srovę.
Tiesa, šiaip ne taip, vieną šapaliuką pavyko įkalbėti ir ant mano mėgstamo Pantoon21 CrakcJack-o.
Nedickas, bet vistiek.. Nusprendėme, kad šapalams nepatiko slėgio perkritimai ir palynojimai, todėl jie ir nebuvo ypatingai aktyvūs.
Na, ir visą žūklę vainikavo... 2kg karšis, kuris taip pat užkibo Erikui ant pačios mažiausios jo vartikliukės su mažu perlamutriniu tvisteriuku ant vienšakio kablio.
Kadangi nebuvau šalia (pagavimo metu), tai įamžinau šalia upės įtekančiame upelyje be blizgutės (nemėgstu dirbtinai įsegti), o blizgutę galęsiu įdėti prie savadarbių masalų, jeigu dar nebuvau įdėjęs (nepamenu:D).
Tai vat, tokia gavosi visai turinga savaitgalio išvyka į Dzūkiją.
Ai, dar nepaminėjau, kad nuo obuolių Dzūkijoje linksta šakos ir masiškai pradėjo dygti baravykai.
Ir labai daug voratinklių pievose bei miškuose
Iki kito karto
sumuštiniai, arbatėlė į termosą, patikrinimas ar viskas sudėta, greit pas draugelį ir ~5:45 mes jau prie Kauno marių. Greit užsimetam ir "rūkom" 
Jauciu dar butumem pagave,bet teko uzsidarineti anksciau nei buvom suplanave 
dave programos kaip reikia...
.tad net isejimo ant blizges nebuvo,nors tarp lapu kaskokio tikslaus pravedimo nereik,na aisku gal doda nuojauta kur ir kada pristabdyt.o pasmane isejimu lideku maciau nemazai keturios nuejo tarp lapu,pagautos 6 nufotkintos 5,viena pamirsau nufotkint,penkios plaukioja ir tevuks sake kad nevarys su manim nes zuvi paleidziu,neiprasta jiems,sake jai pagaus tai pasims betkokia,aisku jokavo,nors sunku butu jam paleist.
.
Bet..kai sakas, jei sunku treniruotėj, lengva kare.. 
