Kad jau pradėjau čia rašinėti, tai manau paskutinis mano nuotykis - į temą.
Taigi, visai neseniai, kai siautė škvalai, darbo reikalais teko važiuoti Vilniuje link Belmonto. Kadangi išpuolė gabaliukas laisvo laiko, tai įsimečiau į bagažinę spiningėlį ir guminius batus. Vilnelėje rimto laimikio tikėtis - sunku, bet pasivaikščiojimui - visai maloni upelė. Taigi, nors ir kilo piktas debesis, pradėjau mėtyti mepsiuką, neturėdamas didelių vilčių. Bet tądien "siurprizo" ilgai laukti neteko - gal po 10 min. iš už artimiausio vingio išplaukė kažkas stambus aukštyn baltu pilvu. Iš tolo gerai neįžiūrėjau, todėl galvoj pradėjo suktis visokios hipotezės, nuo elementariausių iki fantastinių... Na, kaip ir kiekvienas kitas padarytų, nelaukiau - priėjau artyn. Žuvis buvo nemaža, dar gyva, bet į normalią padėtį atsiversti nebepajėgė. Kai visai priartėjau - sureagavo, bandė sprukti, bet orientacijos jau neturėjo, todėl tik priplaukė prie pat kranto. Priėjau, be vargo paėmiau į rankas, atverčiau. Tai buvo lašiša, iš akies - arti 5 kg. Nelaiminga lašiša, nes jos sprande žiojėjo dvi dar kraujuojančios gilios žaizdos. Akivaizdžiai pakliuvusi žeberklininkui po ranka. Matyt, niekadėjo smūgis nebuvo pakankamai sėkmingas ir galinga žuvis pasimuisčiusi sugebėjo pasprukti. Bet tai jau buvo paskutinis kartas, kai šiai lašišai pavyko pasprukti. Ji gyveno paskutines savo valandas (gal - minutes). Daug negalvojau ir sutrumpinau žuvies agoniją. Ji tapo pirmąja ir vienintele Vilnelės žuvimi, patekusia ant mano stalo. Moralizuotojai, prašau nesivarginti ir netaikyti man paragrafų nei straipsnių. Mano sąžinė dar gyva ir ji manęs šįkart negraužia. Problema kita - Vilnelėje, o ir ne tik ten, matyt jau prasidėjo brakonierių puota. Pernai, kai vienas iš meškeriotojų žurnalų išspausdino straipsnį, kur rašė, kad Vilnelė - siaubiama vietinių žeberklininkų, aš pamaniau, jog gal kiek perdeda. Dabar abejonės sklaidosi. Matyt iš tikro upė siaubiama, jei jau liepos mėn. žuviai praplaukt neleidžia.
Reziume: verta tokiose vietose prie progos dažniau pasivaikščioti. Nebūtinai su spiningu ar meškere. Galima ir su kamera - gal pavyks ką nors įamžinti. O galima ir tuščiom rankom pasigrožeti gamta. Kažkaip nesitiki, kad pats aršiausias žeberklininkas turės drąsos siautėti matant pašaliniam liudininkui.