Bandžiau šiandien atsidaryti, kaip sakoma, galvojau lydekioką suvilioti. Prie upės atsiradau pusę septynių. Vanduo gana gero skaidrumo, bet dar aukštokas, na, sakyčiau kokia 30-40 cm nuo vasarinio lygio tikrai yra. Pamėčiau geras tris valandas, per jas buvo penki pakibinimai. 4 iš jų, įtariu, nedidelių lydekaičių, bet tokie gana nedrąsūs, kaukšteli per masalą, ir viskas.

Vienas ėmimas realizuotas, pats pirmas. Beje, toks įdomus buvo, užmečiau po nulinkusiomis šakomis, kaip ir sūkuriukas nedidelis, trys pasukimai, pauzelė, vėl suku, jaučiu, lyg kokia šaka tabaluojasi ar kas, o atstumas nuo kranto gal keturi metrai.

dar pora pasukimų, žuvis lyg blykstelėjo, bet kažkaip neįprastai, tamsiai... Na ką, kilst spiningą aukštyn, žuvelioką ant kranto išskraidinau, o ten

... starkiokas apsiblaususiomis akimis į mane dėbso, toks gal apie 30 cm.

Pasižiūrėjau, galvą pakraipiau, ne lydeka, kurios tikėjausi, ale vis tiek kažkaip smagu, pirmas starkis gyvenime, ir dar kur, Neryje, niekad negalvojau kad jų čia pagauti galima. Žuvelioką amnestavau, tegul paauga, o ir ne sezonas dabar juos gaudyti, o pats vėliau ne kartą grįžau prie minties: įdomu, ar kam tekę starkių Neryje ties Vilniumi sumedžioti? Susigundė baltu tvisteriu, apie metro su trupučiu gylyje, 7 valandą ryto.
