Ryte lengvas šaltukas baltai paspalvino žolytę, todėl prie upelio atsiradau apie 10 val. Po truputį, iš po storų debesų sluoksnio, pradėjo kišt savo vedelį vėlyvo rudens saulutė. Kur ji savo spinduliu neužkabino, ten dar visur balta. Uch smagumėlis. Aplink upelį pušynas. Ryto oras toks sodrus, tarytum išsižiosi ir atsikąsi pilną burną to gaivumo. Tik spalvos aplink jau nublukę. Paupio bruzgynai, tarsi susigėdę savo nuogumo, bando pasislėpt, tačiau jau neturi kur. Kadaise taip linksmai šlamėjęs jų rūbas, visas po kojomis. Atsisėdęs ant upelio kranto, palengva susidedu spiningėlį, kabinu Serfulą, bet "pagrindas"

nuo žemelės nekyla.
Prasibasčiau paupiu geras tris valandas, tačiau jokio kibimo nesulaukiau. Saulutė buvo pasirodžiusi tik kokiam pusvalandžiui ir vėl dingo. Patikrinau keletą duobelių
Gryžau atgal jau ne palei upelę, bet mišku. Pailsėjau nerealiai.
