Kažkada esu išvertęs vieną straipsnį apie žemės naudojimą jaukuose. Senas tas straipsnis, ir gal daugiau Vakarų Europai taikytas ir daugiau sportininkams taikytas, bet vis tik kažką naudingo galima rasti. Gero skaitymo.
Autoriai Nicolas Beroud ir David Ewing, rašę šį straipsnį žurnalui Declic Peche.
Išversta pagal Aleksejaus Andarapo 2001 m. vertimą, paimtą iš
http://www.matchfishing.ru/fishing/articles/det7243/
Paskutinį kartą anglų žūklės literatūroje grunto naudojimas jaukams buvo plačiai aptarinėjamas 70-ųjų metų viduryje. Gruntas, o būtent durpės, ir tai kaip jį naudoja Percy Anderson upėje Cam tuo metu buvo kažkas panašaus į juodąją magiją. Nuo to momento buvo daug sužinota apie jaukus ir jų poveikį. Žvejai įgavo patirtį ir pasitikėjimą prekyboje atsiradus vis platesniam ir kokybiškesniam jaukų asortimentui. Vis dėlto, anglų žvejai taip ir nepriprato naudoti gruntų jaukuose. Tuo tarpu kiekvienoje Prancūzijos žūklės prekių parduotuvėje yra didelis pasirinkimas įvairių gruntų. Prancūzų žvejai yra šios srities specialistai. Jie žino kokį gruntą ir kokiomis proporcijomis maišyti su jauku.
Gruntas – pagrindinis jauko elementas, norint jaukinti uodo trūklio lervomis, kadangi būtent uodo trūklio lervoms reikalingas „nešėjas“, taip vadinamas „kilimas“ ant vandens telkinio dugno. Būtent gruntas geriausiai atlieka šią funkciją. Didier Guessard žurnalui Declic Peche taip aiškino grunto privalumus: „ant grunto „kilimo“ uodo trūklio lervos gerai apsaugotos. Sumaišykite jas su biriais jaukais, ir šių jaukų sudedamosios dalys greitai nužudys uodo trūklio lervas netgi vandenyje. Naudodamas gruntą aš esu įsitikinęs, kad mano uodo trūklio lervos vis dar gyvos jaukinimo vietoje netgi baigiantis varžyboms“. Taigi, vieno iš geriausių Prancūzijos sportininkų nuomone, gruntas yra būtinas, jei norima jaukinti uodo trūklio lervomis ir įprastais biriais jaukais vienu metu.
Jei apie jaukinimą naudojant gruntą norite sužinoti šiek tiek daugiau, perskaitykite šį straipsnį.
Žemės
Tai gruntas, plačiai naudojamas tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje, ir jau gavęs pavadinimą „Terre de Somme“ (žemė iš Somme (Prancūzijos miestas ir upė). Tai visai nereiškia, kad šis gruntas kasamas tik Somme slėnyje. Pavadinimas kilęs tiesiog dėl to, kad Somme upės slėnyje šiaurinės Prancūzijos dalies žvejai – sportininkai pirmą kartą pradėjo naudoti šią grunto rūšį. Pastebėtina, kad žemės neturi nieko bendro su terminu „molis“. Galima įvardinti tokius žemių požymius kaip purumas ir nedidelis lipnumas. Žemės yra paprastai pakankami šviesios, nuo pilkos iki šviesiai rudos spalvos. Jos sudaro ganėtinai pastebimą debesį vandenyje. Šios žemių savybės ir lemia jų platų panaudojimą žūklėje. Dėl jų nelipnumo, jos praktiškai nekeičia jauko savybių. Ir, kas svarbiausia, jos, maišant su jauku, nesudaro grumstų, o jų sudaromas pastebimas vandenyje debesis padeda pritraukti ir išlaikyti žuvį, ypač karšius, jaukinimo vietoje.
Prisikasti žemės tikrai nėra sudėtinga. Svarbiausia nekasti jos lyjant lietui ar iš karto po jo, nes sausą žemę kasti ir išsijoti lengviau. Jei žemė drėgna, rekomenduojama naudoti platesnį indą. Prikastą žemę būtina persijoti per sietelį ir suberti į tvirtą maišą. Maiše žemę galima laikyti iki trijų mėnesių. Norint žemę laikyti ilgesnį laiką, ją būtina pastoviai išvėdinti, išsausinti, kitu atveju ji pelys, „dus“, joje dauginsis bakterijos. Sausą žemę lengva sudrėkinti. Tai galima daryti su drėkintuvu. Tačiau tai nėra geriausia būdas. Geriausia žemę drėkinti tokiu pat būdu kaip ir jauką, gerai ją išmaišant. Po žemės drėkinimo ją būtiną persijoti, taip išvengiant grumstų susidarymo. Kitas variantas – virš talpoje esančios žemės padėti kelis laikraščio lapus, ant jų užpilti vandens. Laikraščio lapai atlieka filtro vaidmenį ir žemė sudrėksta kaip nuo lietaus. Šie būdai naudojami tik tuo atveju, kai žemė maišoma su jau sudrėkintu jauku. Vėliau pamatysime, kad žemę taip pat galima maišyti su sausu jauku arba su perdrėkintu „sriubos konsistencijos“ jauku. Šie skirtingi žemės maišymo su jauku būdai iš esmės lemia jauko darbą.
Upiniai gruntai
Šis terminas apima ne tuos gruntus, kurie yra tekančio vandens telkinio dugno dalis (upės dugnas gali būti ir iš gryno smėlio), o tuos gruntus, kurie yra naudojami žūklei upėje. Galima įvardinti tokias upinių gruntų savybes kaip tamsi spalva (dažniausiai tamsiai ruda), lipnumas ir sunkumas (grunto lipnumą galima patikrinti trinant gruntą tarp pirštų). Šios grunto rūšys vandenyje nesudaro debesio. Akivaizdu, kad grunto rišamosios savybės turi būti skirtingos ir priklausyti nuo upės, kurioje bus žvejojama. Dėl šios priežasties pas daugumą Prancūzijos žvejų – sportininkų, galima rasti trijų-keturių rūšių skirtingų savybių upinį gruntą.
Egzistuoja daug upinio grunto rūšių. Tai smėlis, žemės, molis, durpės, lipnūs gruntai, purūs gruntai, šviesūs, tamsūs, ir dar įvairiai sumaišyti gruntai. Visų jų kilmė vienoda. Nors visuose juose galima rasti organinių dalelių (kai kurių, pvz.: durpių, jos sudaro pagrindą), tačiau iš esmės visų gruntų pagrindas yra tam tikra uoliena. Pagal grunto rupumą, jį galima skirstyti į tris kategorijas: smėlis, stambus gruntas (čia turbūt kalbama apie žvyrą – vert. pastaba), ir žemė bei molis (kurie yra patys smulkiausi). Uolienų dalys įvairiose grunto rūšyse skiriasi. Smėlinis gruntas sudarytas iš pakankamai stambių dalelių, todėl jis purus. Molis susideda iš pačių mažiausių dalelių, todėl jo lipnumas didelis. Dauguma gruntų yra smėlio ir molio mišinys. Dėl jų savybių, naudojamų žūklėje, išskyrimo, gruntai buvo suskirstyti į kelias grupes. Upinio grunto savybes galima patikrinti tiesiog prie upės ar netgi sode. Tereikia sulipinti tikrinamo grunto rutulį ir mesti jį lyg jaukinant gaudymo, pvz. 11 metrų, atstumu. Pačio lengviausio upinio grunto rutulys, skriedamas ore, išliks sulipęs, tačiau atsitrenkęs į žemę, subyrės. Tuo tarpu, sunkaus upinio grunto rutulys, ir atsitrenkęs į žemę nesubyrės, tik šiek tiek deformuosis.
Upinio grunto kasimas ir paruošimas yra šiek tiek sudėtingesnis nei žemės. Upinis gruntas sudrėkintas pavirsta purvu, o perdžiovintas – kietais grumstais. Ideali upinio grunto paruošimo vieta – miškas, kur gruntas apsaugotas nuo tiesioginio lietaus ir išlieka purus. Šio grunto kasimas ir paruošimas panašūs į žemės, tačiau reikia atkreipti dėmesį į sijojimo sietelio akutės dydį. Šiuo atveju sijojimo sietelis turi būti retesnis, kadangi lipnus gruntas nesisijos per labai mažas akutes. Netgi sijojant per retą tinkliuką liks grumstų (jų nereikia stengtis jėga persijoti, o reikia tiesiog išmesti).
Molis
Molis pasižymi spalvų įvairumu – nuo pilkos iki žalios, nuo rausvos iki geltonos. Ypatingai lipnus, pvz. Bentonite, jauką suklijuos ne prasčiau nei cementas. Keli šimtai gramų Bentonite lengvą aukšlinį jauką pavers sunkiu upiniu jauku. Todėl reikia būti atsargiam. Kai kurios molių rūšys neturi lipnumo, pvz., kai kurių Sensas pasiūloje esančių molio rūšių savybės labiau panašios į smėlio.
Molio paruošimas yra ganėtinai sudėtingas dalykas. Šiek tiek drėgnas molis virsta lipniu purvu, o štai sudžiūvęs tampa uoliena, kurią sutrupins tik plaktukas ar kūjis. Kadangi molio sunaudojamas kiekis yra pakankamai nedidelis, turbūt geriausias variantas yra molio pirkimas parduotuvėje. Tai ypač aktualu tokiems žvejams, kurie negalvodami sumaišo pakelį sauso molio su pakeliu jauko ir mano, kad pasigamino upinį jauką. Taip, jauko rutuliai po tokio sumaišymo bus pakankamai kieti ir lipnūs, tačiau klausimas ar jaukas dirbs taip kaip jis turi dirbti ant upės dugno, efektyviai iškleisdamas jauko dalelytes? Bendroje jauko masėje padauginus molio, galima gauti tokį jauką, kuris dugne ne po truputį suirs, išleisdamas į aplinką jauko daleles, o subyrės gabalais, ar, dar blogiau, taip ir liks nesuiręs.
Smėlis
Tai gruntas, visiškai neturintis moliui įprastų lipnumo savybių, šviesus, smėliškai geltonas. Jis padeda jauko rutuliams greičiau suirti. Šis gruntas gali sudaryti nedidelį debesį vandenyje. Tačiau šis debesis nebus aktyvus ilgai ir greitai išsisklaidys.
Smėlis dažniausiai sutinkamas pliažuose, tačiau yra ir kitos teritorijos, nutolusios nuo vandens telkinių, kur galima kasti gryną smėlį. Smėlis greitai džiūna ir jį lengva išsaugoti ilgą laiką. Paruošimo žūklei technika tokia pat kaip ir žemei. Smėlis ypatingai naudingas ruošiant lengvus jaukus, naudojamus gaudant aukšles ir kitas žuvis, gaudomas vandens paviršiuje ar viduryje vandens. Smėlio svoris padeda toliau numesti jauko rutulį arba veikia kaip svoris norint jauko rutulį nuskandinti į tam tikrą gelmę. Smėlis sunkina jauką, tačiau nekeičia jo savybių.
Kitos grunto rūšys
Keturios grunto rūšys, apie kurias buvo kalbama, yra pagrindinės, tačiau yra ir kitų grunto rūšių. Pavyzdžiui, juodžemis iš sodo, yra ypatingai tamsios spalvos ir yra birus. Autorius jį ilgą laiką sėkmingai naudojo ruošiant jaukus žieminei kuojų žūklei kanaluose. Jis nudažo jauką ir veikia pakankamai greitai, kadangi nesuriša jauko, t.y. veikia būtent taip kaip turi veikti kuojinis jaukas žiemą. Todėl kartais ne visai svarbu koks yra jaukas ar kaip jis vadinasi, svarbu, kad jis paruoštas ir veikia taip, kaip turi veikti.
Durpės taip pat papuola į kategoriją, kurią sunku suklasifikuoti. Keista, tačiau šiais laikais durpių beveik nenaudoja, nors jos yra labai geras grynų uodo trūklio lervų ar sliekų gabaliukų „nešėjos“. Iš jų daro mažus rutuliukus, kurie suskyla atsimušę vandens paviršių, ir sudaro plaukiantį debesį, kas gerai vilioja kuojas, o ypač ešerius.
Tarp kitų gruntų verta paminėti maltų raudonų plytų dulkes, kurios vandenyje sudaro ilgai veikiantį raudoną debesį, idealiai tinkantį dažnam smulkios žuvies jaukinimui, ypač drumstam vandenyje.
Prieš baigiant šį skyrių, norėtųsi paminėti kurmiarausius. Pastebėtina, kad kurmiarausiai, tai ne kažkoks skirtingos rūšies gruntas, o tik tas gruntas, kurį išrausė kurmiai, todėl kurmiarausį gali sudaryti visi aukščiau išvardinti gruntai.
Kvėpintas, dažytas ar natūralus?
Ilgą laiką gruntas buvo naudojamas „a la natural“, t.y. natūralios ar tarpusavyje sumaišytų gruntų būklės. Dažniausiai gruntas buvo naudojamas tam, kad padidinti jauko tūrį ar svorį, tuo pačiu mažinant jo maistinę vertę. Grunto naudojimas tai ateidavo į madą, tai vėl dingdavo. Europos sportininkai be grunto negalėjo apsieiti 60-aisiais ir 70-aisiais, bet praktiškai atsisakė grunto naudojimo 80-aisiais. Paskutinis dešimtmetis parodė, kad grunto naudojimas grįžta. Tačiau jo panaudojimo ribos išsiplėtė. Šiuo metu gruntą ruošia taip pat kaip ir jauką. Kai kurie į gruntą deda kvapus, kiti gruntą dažo, kiti maišo skirtingas grunto rūšis, tam, kad gautų norimą rezultatą konkrečioms žūklės sąlygoms. pavyzdžiui, žemės gali būti naudojamos tam, kad upinis gruntas pradėtų greičiau dirbti.
Geriausi Prancūzijos sportininkai ilgą laiką griežčiausioje paslaptyje laikė gruntų kvėpinimą. Jean Pierre Fougeat ilgą laiką slėpė, kad gruntą kvėpina vanile. Šiuo metu tai jau ne paslaptis. Daugelis sportininkų suprato, kad tos vadinamosios paslaptys neturi nieko bendra su žūklės propaganda, ir, kaip ir Jean Pierre, atvirai dalinasi grunto ir jauko paruošimo receptais.
Visi geriausi sportininkai su gruntu kažką daro. Prancūzai ir belgai, pavyzdžiui, jį kvėpina, kai tuo tarpu anglai ir italai žinomi savo sugebėjimu sumaišyti gruntus. Daugelis žinomų sportininkų esant reikalui gruntus dažo.
Tam, kad jaukui suteikti norimą kvapą, naudojami tiek skysti, tiek birūs kvapai. Biriuosius užtenka išberti ant grunto ir kruopščiai permaišyti. Su skystaisiais – šiek tiek sudėtingiau. Tokius geriausia sumaišyti su vandeniu, iš po to šiuo vandeniu drėkinti gruntą. Žūklėje galima naudoti ir gryną, t.y. be jokių jauko priemaišių, kvėpintą gruntą. Jis naudojamas tam, kad sudarytų savotišką dugno kilimą, ant kurio bus patiekiamas „džokeris“. Tuo tarpu kvėpintą gruntą maišyti su jauku reikia labai atsargiai, nes, neteisingai sumaišius kvapus, galima gauti neigiamą poveikį. Neblogą rezultatą galima pasiekti kvėpinant gruntą kelios dienos iki žūklės. Reikia atkreipti dėmesį, kad kai kurie kvapai keičia grunto savybes. Pavyzdžiui, saldūs, cukraus pagrindo kvapai, pvz. Aromix, didina grunto lipnumą. Žemę sumaišius su Aromix, ją galima paversti šviesiu gruntu, lipniu ir tuo pačiu vandenyje sudarančiu jauko debesį, kas jį skirs nuo įprastų upinių jaukų, o tuo pačiu bus idealus karšių gaudymui.
Grunto dažymas – įprastas sportininkų darbas. Sensas netgi pateikė prekybai įprastai šviesios žemės Terre de Somme tamsios spalvos gruntą. Toks spalvos pakeitimas iš šviesios į tamsią šį gruntą padarė tinkamu žvejybai skaidriam ir šaltam vandenyje. Šuo metu prekyboje yra tiek įvairių dažiklių, kad žvejys gali išgauti bet kurią norimą spalvą. Dažniausiai naudojamos tamsiai ruda, juoda ir geltona spalvos. Pirmosios dvi praktiškai nesiskiria nuo dugno spalvos, o štai geltona spalva vilioja karšius. Kaip ir kvėpinant gruntus, taip ir juos dažant, nereikėtų dažyto grunto maišyti su jaukais. Daug geriau pirma sumaišyti gruntą su jauku, o tik po to visą bendrą masę dažyti.
Taip pat, norint išgauti reikiamą grunto konsistenciją, galima maišyti ir įvairias grunto rūšis. Vienas populiarus tokio maišymo receptas yra žemės maišymas su Bentonite. Šio recepto autorius yra Alan Scotthorne, kuris taip gauna galimybę jaukinti mažais kietais rutuliukais, kas jam leidžia varžybų metu eksperimentuoti pateikiamų „džokerių“ kiekiu. Kuo daugiau Bentonite, tuo kietesnis rutulys, tuo ilgiau jis išlaikys „džokerius“. Taip didinant Bentonite kiekį, galima prieiti vos ne iki jaukinimo grynu „džokeriu“, užtikrinant, kad toks rutulys nesuiręs pateks ant dugno. Žinoma, kad Alan Scotthorne kartais maišo 80 proc. Bentonite su 20 proc. žemių, tam kad kuo ilgiau jauko rutulyje išlaikytų „džokerius“.
Galima eksperimentuoti maišant įvairius gruntus. Pavyzdžiui, maišant žemę su smėliu, galima išgauti tokias grunto savybes, kad rutulys, atsimušęs į vandens paviršių, suirtų ir sudarytų didelį debesį. Tuo tarpu naudojant šiuos gruntus atskirai, toks efektas neišgaunamas. Grunto lengvinimas naudojant daugiau smėlio, ar grunto sunkinimas, naudojant molį, praktiškai neturi ribų. Tačiau pats sportininkas turi eksperimentuoti maišydamas gruntus, žiūrėdamas kaip mišiniai veikia, kas vyksta grunto rutuliui atsitrenkus į vandens paviršių, jam nuskendus ant dugno ir pan., o po to gautas išvadas pritaikyti konkrečioms žūklės sąlygoms. Būtent supratimas, kas vyksta su gruntais po vandeniu, yra svarbiausias. Prancūzijos rinktinė anksčiau naudodavosi baseinu, tam kad suprastų kas su gruntais ir jaukais vyksta ant vandens telkinio dugno. Neturint tokių sąlygų reikia susirasti skaidraus vandens telkinį su švariu dugnu ir tiesiog stebėti kas vyksta su įvairaus grunto rutuliais juos mėtant į vandenį.
Kaip teisingai maišyti ir naudoti gruntus
Klausimas kiek grunto turi būti jauke, lieka atviras. Netgi Prancūzijos sportininkai su tokiu klausimu kreipiasi į žurnalą Declic Peche. Vienareikšmiškai atsakyti negalima. Gruntas gali sudaryti nuo 0 iki 100 procentų jauko masės. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti į konkrečias žūklės sąlygas ir tik kiekvienos dienos bandymų rezultatais duos teisingus atsakymus. Vis dėlto, yra ir tam tikros taisyklės. Grunto, išskyrus gaudant stiprioje srovėje, nereikia naudoti karpių žūklėje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie gruntai, tokie kaip Bentonite ir molis, taip smarkiai sulipina jaukus, kad jų reikia naudoti minimaliai. Kita vertus, geriausiai veikti gali ir jaukas vien tik iš grunto. Didier Guessard, kaip jau anksčiau buvo minėta, „džokerius“ maišė ne su jauku, o su gruntu. Reikia pastebėti, kad druskos ir cukrus, jaukuose, kurių pagrindas yra skaldyti grūdai, lengvai nužudo sliekus, taip pat kaip ir „džokerius“. Gryno grunto naudojimas tikslingas atliekant pirminį jaukinimą, norint, kad viso varžybų turo metu „džokeris“ išliktų gyvas. Šiuo atveju gruntas naudojamas tik kaip „džokerio“ nešėjas ir laikytojas. Prancūzų sportininkai, atlikdami pirminį jaukinimą, gali naudoti 20 jauko rutulių, iš kurių penkiolika sudarys grynas gruntas su „džokeriu“, o likusieji 5 bus guldomi virš grunto ir bus sudaryti iš jauko. Todėl teiginys, kad „žemyninės Europos dalies“ (t.y. ne D.Britanijos) sportininkai gruntus naudoja vien tik maišydami juos su jaukais, neteisingas. Taip pat įdomu, kad prancūzai mėgsta gryną gruntą naudoti kanapių pateikimui srovėje. Tokiu atveju jaukas lieka neaktyvus ir pakankamai nemaistingas, tačiau jis leidžia visas maistines daleles sukoncentruoti vienoje vietoje, kas nepasiekiama kanapes šaudant iš laidynės.
Keli bendri patarimai
Gaudant stovinčiame vandenyje šiltu sezonu naudojama 20 procentų grunto bendroje jauko masėje, tuo atveju, jei žuvis aktyvi. Šąlant vandeniui ir žuviai esant neaktyviai, grunto dalis jauke didėja iki 70 procentų, nes grunto didėjimas mažina jauko maistingumą. Upiniai jaukai paprastais sudaro nuo 10 procentų jauko masės vasarą iki 50 proc. masės žiemą. Gaudant kanaluose paprastai naudojama 30 procentų grunto dalis vasarą ir 80 procentų rudenį ar žiemą.
Pabaiga
Žemė yra pats paprasčiausiais ir dažniausiai naudojamas gruntas, kadangi ji nekeičia jauko savybių. Ją naudojant geriausi rezultatai pasiekiami ežeruose, kanaluose ir lėtos tėkmės upėse. Upinius gruntus geriausia naudoti vidutinės ir stiprios srovės upėse. Moliai dažniausiai naudojami stiprios tėkmės upėse ir potvynių metu. Beveik nenaudojami gryni moliai. Smėlis naudojamas paviršiniams jaukams, o taip pat puikiai veikia ant uždumblėjusios dugno, nes greitai suyra.
Verta pakalbėti ir apie tai kokios būsenos gruntas turi būti dedamas į jauką: sausas ar drėgnas. Taip pat kyla klausimas ar pat jaukas turi būti sausas, ar drėgnas. Tai labai svarbūs momentai, nes nuo to priklauso jauko veikimo pobūdis. Jei sausas gruntas maišomas su sausu jauku, bendra masė gaunasi kieta ir sunki, ją būtina persijoti. Tai gali praversti naudojant žemę srovėje. Kita vertus, jei ir jaukas, ir gruntas bus maišomi drėgni, nebus pakeistos nei grunto, nei jauko savybės. Tačiau reikia pastebėti, kad taip maišant, jauką reikia šiek tiek perdrėkinti, nes gruntas, net ir būdamas drėgnas, vėliau iš jauko pasisavina vandenį ir bendra jauko masė gaunasi per sausa. Kaip jau minėta, gruntą lengva sudrėkinti naudojant laikraštį.
Dar vienas variantas – sumaišyti gruntą su vandeniu į skystą purvą, ir po to viską sumaišyti su jauku. Gausis labai kietas jaukas. Šis būdas naudojamas giliose upėse, kur karšius vilioja jaukinimo garsas.
Taigi, buvo pateikti įvairūs grunto panaudojimo būdai. Belieka visa tai įsisavinti tiek, kad galima būtų naudoti varžybose.
Kai kurie esminiai momentai:
- gruntas dažniausiai naudojamas gyvų uodo trūklio lervų pateikimui;
- reikia eksperimentuoti su įvairiomis grunto rūšimis;
- visi jaukina įvairiai, bet atliekant pirminį jaukinimą, grunto panaudojimas tampa įprastu;
Visada reikia atsiminti, kad:
- gruntas keičia visų jaukų savybes;
- gruntas leidžia uodo trūklio lervoms ir sliekų gabaliukams išlikti gyviems ant dugno ilgą laiką;
- gruntas leidžia sumažinti jauko maistines savybes nemažinant jauko masės (pavyzdžiui, gaudant feederiu žiemą, kiekvieno permetimo metu prikemšama šėryklė, tačiau verta savęs paklausti, ar toks jauko kiekis bus tinkamas gaudant šaltam vandeny).
Zvejajau ir lynus ir karpius ir karosus seklumuose visada jaukindavau ir jie to ne bijodavo 
. O ka jus apie ta ''nejaukinima'' galvojate? 
. 
, dar su kukuruzais ten kazkuris kedainiu yra irgi puse velnio.
Pridėta ko reikia ir ypač - ko nereikia, t.y. skaidančių dalių. Kvapas irgi ne itin patrauklus. Nesinaudok akcija 
