Vo gavau atsakymą. Išvada: nesvarbu pjaut ar raut grybą, svarbu neišvelėt samanų.
Atsakymas:
Laba diena,
Jūsų laišką man persiuntė Gražina Adamonytė. Taigi, kaip reikia elgtis su
grybais. Ar jūs grybą išrausite, ar jį nupjausite - iš esmės nuo to grybui
(tam, kuris liaudiškai išsireiškiant, auga dirvožemyje ir kuris produkuoja
tuos, kurie išlenda į paviršių. Juos mokslininkai vadina grybų
vaisiakūniais, o žemėje esantį - grybu arba vegetatyvine grybiena.
Analogiškai, kaip obuolys ir obelis.) jokio ar beveik jokio skirtumo.
Priminsiu, kad Lietuvoje auga daugiau nei 1200 kepurėtųjų grybų rūšių. Iš jų
daugiau nei 100 yra valgomi. Masiškai renkame tik, geriausiu atveju,
keliolika rūšių, o konkretus grybautojas dažniausiai renka tik keleto rūšių
grybus. Kas atsitinka su visų likusių "šungrybių" vaisiakūniais? Jei oras
sausas, - jie sudžiūsta, jei labai drėgnas - supūva. Gal vieną kitą ir suėda
koks keturkojis, dalį kirminai "pribaigia." Ar jie nuo to išnyko? Ne. Kuo
nuo jų skiriasi mūsų vertinami valgomieji grybai? Niekuo, jie irgi prie
tokių dalykų yra prisitaikę, nes, kad ir kaip mes stengtumės, tačiau vienas
kitas baravykas kartais taip ir lieka nesurinktas. Tai yra gerai, nes grybai
turi ir atsinaujinti, antraip, jeigu mes juos absoliučiai visus kasmet
surinksime, tai gali ir išnykti po kurio laiko kai kurios rūšys. Kitas, daug
svarbesnis tiek grybams, tiek miškui dalykas yra tai, kaip miškas atrodo
einant paskui kai kuriuos grybautojus. Kartais atrodo, kad priešais kažkur
eina šernų kaimenė. Išdraskytos išvartytos samanos, kažkodėl pribarstyta
pritrupintų, supjaustytų grybų. Moksliškai yra įrodyta, kad samanų
šalinimas, draskymas, stiprus ištrypimas neigiamai veikia grybų derėjimą.
Stipriai nusiaubtose vietose reikia keleto metų, kad grybai atsigautų ir vėl
pradėtų normaliai augti. Tarp kitko, tikrų šernų nusiaubtos vietos dažnai
atsigauna daug greičiau nei žmonių. Kadangi tris milijonus gyventojų
turinčioje Lietuvoje yra mažiausiai keli šimtai tūkstančių mėgstančių
pagybauti, tai, neatsakingai grybaujant, pasekmės gali būti labai
įspūdingos. Dėl šių priežasčių reikia grybauti taip, kad padarytume kaip
galima mažiau žalos miškui. Aukštose tankiose samanose išaugusio grybo
"palei žemę" nupjauti neišdraskius samanų vargu ar pavyks. Gal geriau rauti
arba pjauti aukščiau. Jeigu tik iškyla abejonė, kad tai gali būti ne,
tarkim, žaliuokė, ūmėdė ar koks pievagrybis, o musmirė, - visuomet reikia
rauti. Taip reikia todėl, kad vienas iš nuodingųjų musmirių skiriamųjų
požymių yra gumbas su išnara arba be jos koto apačioje. Nupjovus tik
kepurėlę to niekaip nepamatysi. Tarp kerpių ar ant pliko dirvožemio jau
galima ir "palei žemę," o galima ir rauti, tačiau taisyklė dėl musmirių
galioja ir čia. Norint sužinoti ar baravykas, raudonviršis, kazlėkas yra
sukirmijęs nėra būtina jį visą supjaustyti griežinėliais tikrinant ar jis
nesukirmijęs. Užtenka pirštu nestipriai spustelėti kepurėlės viršų ir, jeigu
jis nėra labai minkštas ir neįlinksta, - reiškia nesukirmijusi ir
atvirkščiai. Panašiai dviejų pirštų pagalba galima patikrinti ir kotą.
Pasipraktikavus su keletu grybų, metodas labai tikslus. Visus grybus, kurie
mums dėl kažkokių priežasčių netinka - sukirmiję, ne ta rūšis (per
prastas:) - ramiai paliekame ten, kur jie augo. Gal kažkam kitam tiks.
Pavyzdžiui, miško gyventojams. Jeigu išrankiai renkate tik kepurėles, tuomet
gal ir nėra tikslo rauti visą grybą, o po to kotą mesti į šalį. Kai kas
dabar bando įteigti, kad grybo kotas tai vos ne šluotkotis pagal savo
maistines savybes, na, bet į kraštutinumus linkusių žmonių buvo visais
laikais. Gal kotas, ypatingai kai kurių rūšių grybų ir yra ne toks
vertingas, bet visumoje grybas tikrai nėra delikatesas ant medinio koto.
Remiantis grybavimo taisyklėmis, negalima rinkti ir labai mažų grybų.
Baravykai turi būti ne mažesni nei 1,5 cm (tiesą pasakius, net ir 5 cm
skersmens baravykai dar nebarsto sporų, o tokia yra jų vaisiakūnių biologinė
prasmė ir mes, norėdami, kad baravykų nemažėtų, turėtume jiems suteikti
galimybę bent jau dalį sporų išbarstyti miške, o ne visas į
kanalizaciją...), voveraitės - ne mažesnės nei 1 cm. Panašiai ir su kitais
valgomaisiais grybais. Labai mažus grybus rinkti gali būti ir pavojinga, nes
kai kurių rūšių grybus dar būna labai sunku atskirti. Tiek minčių apie grybų
paėmimą.
Jonas Kasparavičius
BR sonca