Buvo graži bobvasarė, viena iš tokių dienų, kai rudenį sugrįžta tikra vasara. Šeštadienį ryte pasiskambinau vakar rūpimoje vietoje žvejojusiems draugams – kybio nerasta per visą dieną ir šiandien ryte taipogi nei stukt. Diena pasitaikė tokia graži, saulutė taip atkakliai šildė, kvietė laiką praleisti jos glėbyje, kad nutariau – visgi bandysiu laimę. Kelias laukė netolimas, apie 50 km, nuskriejau su vėjeliu – nuotaika kaip ant sparnų. Krūtinėj tiesiog kirbėjo mintis, netgi ne mintis, o kažkoks džiugesys – vien ta kelionė ir pasakiškas oras suteikė begalę teigiamų emocijų, norėjosi apkabinti visą pasaulį
Už Prienų suku dešinėn, link Pociūnų. Daugelis turbūt žinote, kad ten yra aerodromas ir už tam tikrą pinigėlių sumą bet kurį norintį gali išdrėbt iš lėktuvo lauk su parašiutu ant kupros
Ne išimtis ir ta diena – man artėjant link aerodromo, padangėje pabiro dvikojai dvirankiai paukščiai. Vienas jų leidosi visai greta kelio, gretimai su manimi, tad sulėtinau greitį, norėdamas stebėti nusileidimą. Staiga pastebėjau, kad šis „paukštis“ leidžiasi tiesiai į elektros laidus, ištiestus virš kelio!!! Staigiai stabdau ir stebiu, kuo viskas baigsis. Žmogui pasisekė – į laidus pataikė būtent parašiuto virvėmis, t.y. tarp žmogaus ir paties parašiuto. Vyras pasidavė šiek tiek į priekį ir žnektelėjo paslikas nugara ant žemės. Iššoku iš automobilio, pribėgu prie nelaimingojo ir matau tokią veido fizionomiją, kokios gyvenime nesu matęs ir vargiai ar pamatysiu: akys – stulpu, veidas – baltas, bandant nusiimt kepurę ranka dreba kaip nabašnyko prie bažnyčios. Bando pasiekti prie peties įtaisytą raciją, iš kurios kažkas plyšoja, tačiau ir kalbėti jam nelabai gaunasi – mikt, mikt... Dabar truputį juokinga kai prisimenu, tačiau tuo metu tikrai nežinojau ką daryti. Buvo kilusi mintis jam vožtelėt per veidą – esu girdėjęs, kad panikos atvejais tai suveikia. Kai jis atsistojo (tfu, tfu, tfu, visgi nugara atlaikė), pagalvojau – gerai, kad ir netrenkiau, nes ūgio bene du metrai, o ir plotis kaip reikalas, jei būtų trinktelėjęs atgal – visa šventinė nuotaika mikliai išgaruotų 
Padedu pasiekti kelią, jis po truputį atsigauna, iš aerodromo atskuodžia keli automobiliai – viskas bus gerai. Laimės kūdikis – iki didelių nemalonumų trūko poros metrų... Sėdu mašinikėn ir dardu toliau. Miškučiu, vingriais takeliais pasiekiu nedidelę aikštelę pušų paunksmėj. Prisipučiu „nyroką“, susidedu mantą ir iriuosi į žūklės vietą. Iš anos Nemuno pusės automobiliu žūklės vietos pasiekti neįmanoma dėl stataus šlaito, pakrante taip pat reiktų su visa manta kėblinti apie kilometrą, tad patogiausia – vandeniniu transportu atsikelti iš šios, Pociūnų, pusės. Velniškai nepatogu, nes buvo kartą ir paliktą automobilį apvogę (išnešė viską – net batus bei kramtoškę), tačiau ko dėl žūklės nepadarysi...
Draugus randu besipakuojančius. Viso – 1 karpiukas per 4 žmones, ir tas sąlyginai nedidelis, apie 3 kg. „-Žuvis visiškai nevaikščioja – nei ryte, nei dabar“ – čia draugai, kaip tikri lietuviai, bando man „pakelt“ ūpą
Neklausau aš jų, maunuosi brydkelnes ir po truputį įsirenginėju žūklės vietą. Ji tikrai tuomet nebuvo patogi – vandens lygis aukštas, apsėmęs priekrantės švendrus, tad įsibrendi bene iki juosmens ir tada meti masalus vandenin. Sugrįžtu į gylį iki kelių ir įsitaisau kėdėje, ne per toliausiai nuo meškerių, krantas – už kelių metrų, tačiau reikia sėdėt prie pat, kad kibimas nenueitų šuniui ant uodegos. Ir sėdėt reikia atsargiai, nes kėdė pastatyta ant dugne sumestų senų rąstų, stipriau kryptelėsi – nugarmėsi su visu krėslu vandenin. Vienu žodžiu, komfortas atsakantis 
Tačiau esu optimistas, sumetu pora kotų ir kaifuoju saulutėje, kuri vasariškai šildo žandus. Draugai jau pasipustė padus, anapus Nemuno sukaukė mano mašiniuko signalizacija: suprask, atseit, „sėkmės tau, Dainiau“ 
Nekreipiu dėmesio ir kimarinu toliau. Nuotaika vis dar pakili. Manau, tai yra labai svarbu kone visose gyvenimo situacijose: jeigu būsi pozityviai nusiteikęs, sėkmė tave būtinai aplankys. Taip nutiko ir tąkart – sulingavo meškerė, sucypė stabdis, kertu – yra! Užvirė kova, tačiau žinojau, ko galiu tikėtis šiose vietose – įrankiai atlaikė išbandymą, apie 4 kg rubuilis neužilgo atsidūrė graibšte. Metu meškerę vėl, o veidelį nutaiso palaiminga kaip kokio ką tik laimėjusio loterijoj mikrobangę žmogelio šypsena – visgi sulaukiau savo 
Svarbiausia – gera nuotaika ir kantrybė. Toliau sėdžiu, pilnos kelnios laimės – euforija 
Taip besėdint sulinguoja meškerė, sukaukia stabdis – atsakantis kibimas. Pakertu ir jaučiu, kad turiu. Ne šiaip turiu, o TURIU. Povandeninį laivą. Tankerį. Pilną naftos. O gal mano pašarų. Vienu žodžiu, laivo kapitonas nurodęs plaukti skersai srovės priešingo kranto link. Būgnelis tik žviegia, sukasi, kolkas leidžiu tam žvėriui anam gale išsikrauti baterijas. Po truputį pradedu pristabdinėti valo išbėgimą – suprask, povandeninis laive, kad visgi yra aukštesnė jėga už tave, reikia po truputį pradėti rodyti, kas čia bosas. Ir staiga pajaučiu, kad nelabai yra ką pristabdyti – valo belikę kelios gijos!!! Tai kas čia visgi bosas? 
Net jaučiu, kaip karpis anam gale šypsosi pro ūsą 
Puolu kuo arčiau link Nemuno, kiek tik leidžia bridkelnės, laivelis vis vien savo maršruto nekeičia – tenka bristi išilgai pakrantės paskui priešininką. Spėkit, ar dugne nebuvo duobelės, į kurią galima susmukti kone iki pažastų? 
Taip, jūs teisūs, tik spėju iškelt virš galvos kaip kokį vėliavos stiebą savo meškerykotį, išsimurdau kone iki makaulės, ir... gyvastis anam gale sustoja... Stovi, ramiai pulsuoja – musėt prisidegė cigaretę, mislina, ką čia su manim daryt – iškart ištraukt visą valą ar dar leist man pasibraidžiot pakrante, pasilepinti purvo voniomis. Jaučiu, tuoj tuoj kals antrąją pavarą ir galėsiu sau ramiai brist krantan su tuščiu ritės būgneliu. Tačiau čia man pilna burna nusišypso fortūna – mašinistas nukreipia laivą prieš srovę. VALIO!!! Ant ritės būgnelio pagaliau po truputį atsiranda valo, uždengiančio nemalonų metalo blizgesį. Po kokių 20 min, kurios prabėga kaip viena akimirka, Jis jau visai netoli kranto, kurso atkakliai nekeičia – juo geriau man. Gal anglys pasibaigė, nes jaučiu, jog jėgos anam gale senka. Ir... ausis pagauna antrosios meškerės stabdžio zyzimą Šiaip garsas 99 iš 100 atvejų labai malonus ausiai, tačiau tik ne dabartinėje situacijoje... Atatupstom pribrendu prie ant kuoliuko šokinėjančios meškerės, visiškai atveržiu stabdį ir numetu ant žolių – gal ritė tarp jų įstrigs ir meškerė nenulėks lauk, nes ji jau ryškiai pasiruošusi su abejais kuoliukais nerti Nemunan. Pratęsiu galynėjimąsi su išsimaudymo iniciatoriumi. Pro šalį praburzgia koks tai laivas, visu garsu iš jo bliauna Rimiškis, žmonės ant denio šokinėja, linksminasi, kažką man rėkaloja „ko ten braidžioji“ ar pan. – šaipykitės, šaipykitės, nei už milijoną su jumis nesimainyčiau vietomis Karpis jau beveik prie švendrų, bando pabėgt vėl ir vėl, vėl ir vėl, valas porakart praslįsta viršutiniuoju aštriuoju peleku, taip paskatindamas širdį nusirist į brydkelnes, negana to – dar man SPA vonių seansą pratęsia, aptaško kelis kartus, jau esu šlapias nuo galvos iki kojų. Iškilo nauja bėda – niekaip nelenda į graibštą, vis kažkaip išsisuka... Graibštą tiesiu per žoles, kur jau nebeišeina nubristi, nes galiu maktelėt negrįžtamai. Šis pasidarė sunkus, sunkus, vos viena ranka benulaikau, nes reikia siekti kiek tik pajėgiu, laikant už pačio jo galo... Tačiau ir Jis jėgų jau beveik nebeturi. Dar po kelių minučių kažkokiu būdu karpis „užsilipa“ ant graibšto, prisitraukiu, galvą šiaip ne taip įgrūdu į vidų, paimu kita ranka už uodegos ir paknopstom bėgu krantan. Atsargiai paguldau ant žemės ir mintis užlieja begalė džiaugsmingų emocijų pramaišiui su pasiekusio pergalę žmogaus šūksniu – visgi mumyse dar gyvas pirmykštis pradas, kai džiaugdavomės sumedžioję mamutą ar dinozaurą 
Truputį pasiilsiu ir bėgu link antrosios meškerės. Ši ramiai guli ant žolių, valo nuvyniota berods pusė būgnelio. Atsargiai suvynioju, įtempiu – YRA! Karpis prisišliejęs kažkur visiškai prie krašto, matyt, bandė įlįst į žoles, tačiau stebėtinai lengvai pavyksta jį iš ten iškrapštyti. Tačiau šį jau traukiu kitaip – visas emocijas išeikvojau su anuo, įspūdžių ir taip iki kaklo, noriu tą didįjį gerai apžiūrėti, apglostyti, o čia kažkoks kitas žuveliokas trukdo tai padaryti Traukiu kietai, per jėgą, be stabdžio naudojimo, be jokių ceremonijų, tad baigtis logiška - iš pažiūros apie 7 – 8 kg karpėkas netoli kranto pasimuisto, išplešia kablį ir plaukia atgalios, į savo stichiją. Na ir tegul, tiesą sakant, tuo net apsidžiaugiu. Gana, užtenka... Pakuojuosi daiktus... Šiandien gamta davė dar vieną pamoką – būk kantrus, džiaukis viskuo, ką Ji tau duoda, ir sulauksi savo galimybės.Namuose bezmėnas parodė 13,50 kg. Dabar gailiuosi vieno dalyko - kad tada Jo nepaleidau...
-Visi sitie zmones, kurie lankosi Tribunoje, tikejosi pamatyt tave ant ledo. Ar buvo nors krislelis galimybes, kad net ir su propersomis ant ledo butum porai minuciu ant jo uzlipes ?
oo nebuvau sitos temos pastebejas,bet jum cia realei stoga rauna,jus jau cia gyvenat toi trybunoi 
. Nežinau, kas tave šiam reikalui paskatino, bet pasirodei man dar nematyta savo puse. 
