Auksinis šapalas. Arba kaip atradau sąvają rėvą.
(Novelė)
Tądien pabudau anksti, neturėdamas ką veikti nusprendžiau aplankyti savają upę. Taip ir padariau. Rūkas. Upė tyli. Vanduo pakilęs lyg pavasari, nors liepos vidurys. Medžių viršunes skaibo saulės spindulėliai. Iš nežine kur atsiradęs jaunas vanagas nutupo ant senosios pušies šakos, ir stebi mane lyg senas žvejybos draugas. Savadarbis spiningėlis, sena kaip pats gyvenimas ritė. 0,14mm valas ir "juozukas". Pirma rėva, ešeriukas, sietuva-tyli, rėva-lydekiukas lyg pieštukas. Toliau vel keletą tuščių sietuvų ir rėvų. Atsisku ir to ryto kolegą vanagą, jis stebi mane. O aš žiūriu į jį ir mastau: Gal šią rėvą praleisti? Juk mačiau kad vakar čia žvejojo senolis iš mano kaimo.
Pakeliu akis į jauniklį ir tyliai paklausiu: Ar pamėginti?
Vanagas lyg supratęs mano žodžius linkteli. Ir paskrenda ant kito medžio arčiau rėvos, atsitupia nusisūkęs nuo manęs ir lyg užmiega. Aš pratraukiu kartą-tylu. Antrą-tylu. Trečią-tylu. Ir jau lyg norėdamas eiti toliau pakeliu galvą į vanagą, jis žiūri į mane. Aš į jį. "Už tave broli!" Sušunku. Ir leidžiu lėtai praplaukti vobleriukui pro rėvą link medžių ir traukiu lėtai prieš srovę. Smūgis lyg į galvą į sieną. Spiningėlis sulinksta, rytė staugia. Rodos tuo prarasiu žuvį. Įbrendu į upę, ir pradedu kovą su žuvimi. Pakeliu galvą į viršų, padėkoti vanagui. O jis išdydžiai nuskrenda....
Kova buvo inirtinga, grūmemės del kiekvieno valo centimetro. Ir kai jau maniau kad viskas baigta žuvis iššoko iš vandens ir pasirodė nustabus šapalas. Pažvelgęs į mane jis tarsi suakmenėjo. Ir kova baigesi mano pergale. Nuostabus šapalas gulėjo ant šlapių mano rankų...
(Novelė)
Tądien pabudau anksti, neturėdamas ką veikti nusprendžiau aplankyti savają upę. Taip ir padariau. Rūkas. Upė tyli. Vanduo pakilęs lyg pavasari, nors liepos vidurys. Medžių viršunes skaibo saulės spindulėliai. Iš nežine kur atsiradęs jaunas vanagas nutupo ant senosios pušies šakos, ir stebi mane lyg senas žvejybos draugas. Savadarbis spiningėlis, sena kaip pats gyvenimas ritė. 0,14mm valas ir "juozukas". Pirma rėva, ešeriukas, sietuva-tyli, rėva-lydekiukas lyg pieštukas. Toliau vel keletą tuščių sietuvų ir rėvų. Atsisku ir to ryto kolegą vanagą, jis stebi mane. O aš žiūriu į jį ir mastau: Gal šią rėvą praleisti? Juk mačiau kad vakar čia žvejojo senolis iš mano kaimo.
Pakeliu akis į jauniklį ir tyliai paklausiu: Ar pamėginti?
Vanagas lyg supratęs mano žodžius linkteli. Ir paskrenda ant kito medžio arčiau rėvos, atsitupia nusisūkęs nuo manęs ir lyg užmiega. Aš pratraukiu kartą-tylu. Antrą-tylu. Trečią-tylu. Ir jau lyg norėdamas eiti toliau pakeliu galvą į vanagą, jis žiūri į mane. Aš į jį. "Už tave broli!" Sušunku. Ir leidžiu lėtai praplaukti vobleriukui pro rėvą link medžių ir traukiu lėtai prieš srovę. Smūgis lyg į galvą į sieną. Spiningėlis sulinksta, rytė staugia. Rodos tuo prarasiu žuvį. Įbrendu į upę, ir pradedu kovą su žuvimi. Pakeliu galvą į viršų, padėkoti vanagui. O jis išdydžiai nuskrenda....
Kova buvo inirtinga, grūmemės del kiekvieno valo centimetro. Ir kai jau maniau kad viskas baigta žuvis iššoko iš vandens ir pasirodė nustabus šapalas. Pažvelgęs į mane jis tarsi suakmenėjo. Ir kova baigesi mano pergale. Nuostabus šapalas gulėjo ant šlapių mano rankų...