Gal nuo antro klausimo pradėsiu. Paprastesnis. Pavadėlio nenaudoju. Per visą laiką kiek žvejojau šapalus ir kitas ale baltas, ale plėšrias žuvis, nukando gal du ar tris masalus. Pagavau gal dešimtį lydekiokų. Manau, pavadėlio dėti neverta, masalų dėl lydekų prarandama nedaug, daug daugiau jų nutraukima gaudant plonu valu, įkabinus į kliuvinius.
Plukdant pasroviui norint nuplukdyti toliau ir siekiant, kad masalas išsilaikytų toliau nuo kranto, tenka leisti plaukti be prilaikymo. Bet taip leidžiant nori nenori ant vandens susidaro valo kilpa, todėl pradėjus prilaikymą ir masalui tik pradėjus dirbti, pakankamai dažnai sulaukiama kibimo, o pakirsti dėl susidariusios ant vandens kilpos neišeina. Atliekant tarpinius prilaikymus bent man rezultatas geresnis. Ir kilpos išvengiama, ir masalas priverčimas dirbti su protrūkiais (ypač plaukiantis vobleriukas, leidžiant jam pakilti iki paviršiaus). Pernai vienoje Nemuno rėvoje labai smagiai šapaliokai kaldavo per tokius tarpinius prilaikymus Rebel Big Ant skruzdėlę. O va meknių kibimų dažniausiai sulaukiu tik atlikdamas prilaikymą, t.y. leidžiant masalui dirbti tik nuo srovės, nesukant ritės.
Nematuok upės gylio abiem kojomis (W.Buffet)