Skumbrotas:
Vadinasi buvo taip....
Šeštadienis, 6:00 vakarų pakrantės laiku. Atsikeliu, apsidžiaugiu - vėjas pasiekęs pakankamą stiprumą išpūtė lauk iš kiemo išvakarėse išverstus medžius, tad kelias į žvejybą laisvas. Per kaukiantį vėją dar spėju išgirsti žmonos klausimą "Ką, į žvejybą? Tokiu oru?" Užtikrinu, kad oras kol nuvažiuosiu pataps tiesiog puikus, ir skubiai išmaunu, kol neiškvietė baltų chalatų. Degalinėje susispiečiu su likusiais menkių medžiotojais ir visi patraukiame į Mingę. Nuvažiavus oras iš tikro pasitaiso, neskubėdami pasidedame tai ko nereikia, pasiimame tai ko reikia, susipilame po biški to kas tokiomis sąlygomis būtina, pasikrauname visi į rimtą laivą, pasiimame dar daiktą, panašų į VirTuso bačkelę ir išplaukiame į Atmatą. Ten šilta ir gera, vėjas pučia kažkur anapus už nugaros, tad nieko nelaukdami pasiskirstom į žvejybos kvadratus. Pusdienį sąžiningai atidrožę Atmatos vandenis susirenkame pabendrauti prie VirTuso bačkelos. Konstatuojame, kad lydekos ir starkiai nekibo visai, o šamai ir menkės kibo dar blogiau, tad nieko nelaukę kviečiamės Kuzmičių ir perkeliame žvejybą į Miniją. Ten, pasirodo, mūsų jau laukia ordos pasišaipyti susirinkusių kinietiškų ešerių! Greitai suorganizuojam baudžiamajį mikrikininkų būrį tiems nachalams nubausti. Baudžiam pagal senovės Romos legionierių įstatymus - kas dešimtą mirties bausme išverdant, kitiems išspardom užpakalius ir paleidžiam. Likusieji bando dugninėmis gaudyti baltą žuvį, kliovas pusėtinas, tad skūstis nėra kuo. Bet Spiridono žadėtų kuojų "per tris kulokus" nesimato, kaip kad nesimato ir paties Spiridono! Jis, būdamas žmogus inteliegentiškas, supranta kas jam gresia, todėl pasirodo tik tada, kai visi pasiekia kondiciją "atleidžiu savo artimam, bo mušti nebepajėgus"...
Taigi turiningai žvejojant, bendraujant, besigėrint gamta ateina vakaras ir prasideda kultūrinė - pramoginė programa. Pradžioje vyko įvairios diskusijos tarptautiniais ir vidaus klausimais, paskui jos peraugo į furšetą, kurio vinis buvo Agio išvirta ešerinė žuvienė. Pasistiprinus visų laukė siurprizas - forumo dailiojo dainavimo būrelio surengtas koncertas, kuriame buvo atliekamos lietuvių ir ne tik liaudies dainos, taip pat lietuvių, tarybinės bei užsienio estrados kūriniai. Gaila, bet susiklosčius tam tikrom aplinkybėm įpusėjus programai man teko vykti namo, todėl ne visas repertuaras buvo išklausytas. Įžymųjį kūrinį "Čiornij voron" pavyko išgirsti vos 26 kartus...
Sekmadienį vėl atsikeliu anksti, kad nepavėluoti ant garsiosios Agio kopūstienės. Orelis toks, kad nė šuns nieks į lauką nevarytų. Mano šuo net nesiruošia lysti iš būdos, o pamatęs mane su žvejybine apranga pradeda visaip vaipytis ir užpakaline koja tapšnoti sau per dešinę ausį. Suprantu ką jis man nori pasakyti, nes tai jau ką tik girdėjau iš žmonos, bes nesiveliu į diskusijas ir nuduodu, kad nematau jo įžeidžiančių gestų. Taigi važiuoju. Mingėj oras toks pat. Vos spėju ant kopūstienės, nes kažkaip pas visų atsiradęs didelis šio patiekalo poreikis. Dėl naktį staiga nukritusio slėgio pas daugumą galvose diegliai, bet kopūstienė bei Rinkuškių eliksyras greit visiems atstato kovingumą. Kol lyja vėl vyksta furšetas ir diskusijos, žvejoja tik Kamštukas, bet greit lietus liaujasi ir žvejyba vėl tesiasi. Niekur nebeplaukiam, nes Kamštukas akivaizdžiai įrodė, kad žuvies čia sočiai. Oras visai pasitaiso, o žiūrint per teliką kaip kažkas kažkur sniegą kasa, net sunku tuo patikėti. Diena praėjo derinant žvejybą su bendravimu - labai šauniai praleistas laikas.
Taigi tiek apie menkių žvejybos ypatumus žemupyje. Dėkui visiems už puikią kompaniją

Vadinasi buvo taip....
Šeštadienis, 6:00 vakarų pakrantės laiku. Atsikeliu, apsidžiaugiu - vėjas pasiekęs pakankamą stiprumą išpūtė lauk iš kiemo išvakarėse išverstus medžius, tad kelias į žvejybą laisvas. Per kaukiantį vėją dar spėju išgirsti žmonos klausimą "Ką, į žvejybą? Tokiu oru?" Užtikrinu, kad oras kol nuvažiuosiu pataps tiesiog puikus, ir skubiai išmaunu, kol neiškvietė baltų chalatų. Degalinėje susispiečiu su likusiais menkių medžiotojais ir visi patraukiame į Mingę. Nuvažiavus oras iš tikro pasitaiso, neskubėdami pasidedame tai ko nereikia, pasiimame tai ko reikia, susipilame po biški to kas tokiomis sąlygomis būtina, pasikrauname visi į rimtą laivą, pasiimame dar daiktą, panašų į VirTuso bačkelę ir išplaukiame į Atmatą. Ten šilta ir gera, vėjas pučia kažkur anapus už nugaros, tad nieko nelaukdami pasiskirstom į žvejybos kvadratus. Pusdienį sąžiningai atidrožę Atmatos vandenis susirenkame pabendrauti prie VirTuso bačkelos. Konstatuojame, kad lydekos ir starkiai nekibo visai, o šamai ir menkės kibo dar blogiau, tad nieko nelaukę kviečiamės Kuzmičių ir perkeliame žvejybą į Miniją. Ten, pasirodo, mūsų jau laukia ordos pasišaipyti susirinkusių kinietiškų ešerių! Greitai suorganizuojam baudžiamajį mikrikininkų būrį tiems nachalams nubausti. Baudžiam pagal senovės Romos legionierių įstatymus - kas dešimtą mirties bausme išverdant, kitiems išspardom užpakalius ir paleidžiam. Likusieji bando dugninėmis gaudyti baltą žuvį, kliovas pusėtinas, tad skūstis nėra kuo. Bet Spiridono žadėtų kuojų "per tris kulokus" nesimato, kaip kad nesimato ir paties Spiridono! Jis, būdamas žmogus inteliegentiškas, supranta kas jam gresia, todėl pasirodo tik tada, kai visi pasiekia kondiciją "atleidžiu savo artimam, bo mušti nebepajėgus"...
Taigi turiningai žvejojant, bendraujant, besigėrint gamta ateina vakaras ir prasideda kultūrinė - pramoginė programa. Pradžioje vyko įvairios diskusijos tarptautiniais ir vidaus klausimais, paskui jos peraugo į furšetą, kurio vinis buvo Agio išvirta ešerinė žuvienė. Pasistiprinus visų laukė siurprizas - forumo dailiojo dainavimo būrelio surengtas koncertas, kuriame buvo atliekamos lietuvių ir ne tik liaudies dainos, taip pat lietuvių, tarybinės bei užsienio estrados kūriniai. Gaila, bet susiklosčius tam tikrom aplinkybėm įpusėjus programai man teko vykti namo, todėl ne visas repertuaras buvo išklausytas. Įžymųjį kūrinį "Čiornij voron" pavyko išgirsti vos 26 kartus...
Sekmadienį vėl atsikeliu anksti, kad nepavėluoti ant garsiosios Agio kopūstienės. Orelis toks, kad nė šuns nieks į lauką nevarytų. Mano šuo net nesiruošia lysti iš būdos, o pamatęs mane su žvejybine apranga pradeda visaip vaipytis ir užpakaline koja tapšnoti sau per dešinę ausį. Suprantu ką jis man nori pasakyti, nes tai jau ką tik girdėjau iš žmonos, bes nesiveliu į diskusijas ir nuduodu, kad nematau jo įžeidžiančių gestų. Taigi važiuoju. Mingėj oras toks pat. Vos spėju ant kopūstienės, nes kažkaip pas visų atsiradęs didelis šio patiekalo poreikis. Dėl naktį staiga nukritusio slėgio pas daugumą galvose diegliai, bet kopūstienė bei Rinkuškių eliksyras greit visiems atstato kovingumą. Kol lyja vėl vyksta furšetas ir diskusijos, žvejoja tik Kamštukas, bet greit lietus liaujasi ir žvejyba vėl tesiasi. Niekur nebeplaukiam, nes Kamštukas akivaizdžiai įrodė, kad žuvies čia sočiai. Oras visai pasitaiso, o žiūrint per teliką kaip kažkas kažkur sniegą kasa, net sunku tuo patikėti. Diena praėjo derinant žvejybą su bendravimu - labai šauniai praleistas laikas.
Taigi tiek apie menkių žvejybos ypatumus žemupyje. Dėkui visiems už puikią kompaniją

