Trečiadienį vakare pajudėjom iš Kauno panagrinėti naktinio spiningavimo ypatumų. Žvejojant Birštono savivaldybės ribose, Nemuno kilpų regioniniame parke, mūsų žūklės ruože visai prie kranto (kadangi skardis), yra apie 2,5 metro griovys. Toliau nuo kranto, apie Nemuno vidurį, išseklėjimas, o štai kitame krante smėlinis sėklius, nusidriekiantis gan toli nuo kranto. Naktimis gaudydami dugninėmis ant to smėliuko girdėdavome triukšmingus koncertus, keliamus, mūsų manymu, šamų ir starkių. Gal dar ir salatis vienas kitas įsisukdavo. Vieta tiesiog ideali naktiniam spiningavimui. Tai ir nusprendėm, kad reikia pabandyti. Kolega siūlė važiuoti į mūsų vietą ir į kitą krantą persikelti valtimi. Aš buvau pakankamai pasistudijavęs žemėlapį, todėl norėjau pabandyti iš kito kranto privažiuoti, nes ten matosi rąstinis namukas, prie kurio turėtų vesti keliukas. Nusprendėm, kad važiuosim aplinkui, t.y. iš Punios šilo pusės. Pravažiavus Panemuninkų kaimą kelias driekiasi į mišką. Tie atsišakojimai, į kuriuos mano galva reikia pasukti, norint atsidurti numatytoje vietoje, užtverti šlagbaumais, stovi draudžiamą eismą rodantys ženklai. Ką gi, važiuojam gilyn į mišką, gal kažkur bus posūkis, kuriuo galima bus išvažiuoti. Kaip bebūtų keista, prie menkiausio keliuko, kuriuo galima būtų išsukti iš pagrindinio kelio, stovi tie patys eismą draudžiantys ženklai. Nuvažiavus gerus tris kilometrus kažkur vidury miško dar randame ir ženklą "sustoti draudžiama 1km". Jau darosi įdomu, todėl važiuojam dar toliau. Už poros kilometrų toks pats ženklas, tik kitos krypties eismui. Dar pravažiuojame kaimo turizmo sodybos ženklą, kuri turi būti už keturių km. Pagaliau patenkame ir prie tos kaimo turizmo sodybos, kuri vadinasi "Šilo sodyba". Visai prie Nemuno, neblogai sutvarkyta aplinka. Vakar patikrinau informaciją internete, tai gal visai tinkama kokioms varžyboms organizuoti ar šiaip žvejų sūsibūrimui. Kadangi mus dominantis upės ruožas liko toli atgal, grįžtame. Jau šiek tiek temsta. Pravažiavus pirmuosius šlagbaumus, bandom sukti aplink gyventojų kiemus. Sustojame pasiklausti vietinių. Tie aiškina, kad šlagbaumai neužrakinti, bet labai dažnai atvažiuoja gamtos apsauga, kuri baudžia už važiavimą draudžiamais miško keliukais. Anot vietinių, iki mus dominančios vietos apie trys km pėsčiomis. Tiek eiti nenusiteikę. Dar vietiniai aiškina, kad važiuojant jų parodytu keliuku, galima privažiuoti mišku iki kažkokio vietinio, o prie jo pasistačius automobilį, jau netoli ir Nemunas. Važiuojam, nes laiko iki sutemų nedaug. Privažiuojam tą vietinio vienkiemį. Namas apdegęs, kieme pakinkytas į vežimą arklys. Reiškia gyvų yra. Iš namo išlenda trys nuo kaukolinio pajuodę griuvenos. Šneka maloniai, siūlo važiuoti per kiemą iki miško, ten kažkokios karvės aptvertos ganosi, o šalia kažkoks miško kampukas, kuriame yra keliukas, vedantis link Nemuno. Kolega jau kraipo galvą, bet aš nusiteikęs važiuoti nors ir į pasaulio kraštą, kad tik Nemuną rasčiau. Judam. Randam karves, randam keliuką, tokį maždaug į džiungles vedantį. Šalia keliuko dar Golfas stovi. Pasiimam daiktus, meškeres ir pirmyn. Jau visai prietema. Leidžiamės gan stačiu šlaitu, šalia status aukštas skardis, kur girdisi mažutėlio upeliūkščio čiurlenimas. Prieinam ir Nemuną. Galvoje tik neraminanti mintis, kad naktį į tą kalną atgal užsikeberioti reikės. Prie vandens du vyrukai su plūdinėmis. Puspilnis kibiriukas kuojų, ruošiasi namo. Pasilabinam, pasiklausiam apie kibimus. Sakosi, kad šiandien prastai (kaip visada), bet vakar per vakarą gerai pagavo, o šeštadienį dar geriau. Gaudo plūdine prilaikydami plūdę, kimba kuojos, karšiai. Upės ruožas ne tas kur mes planavom pakliūti, bet matau, kad už pažįstamo posūkio apie pusantro kilometro aukščiau būtume vietoje. Deja, laiko iki ten pėdinti nėra, nes jau beveik tamsu. Šokam į brydkelnes, brendam. Vieta įdomi. Ten kur nusileidom prie vandens, nedidelė įlankėlė su visiškai ramia srovele. Gylis apie tris metrus, ir tai visai šalia kranto. Šimtu metrų žemiau jau prasideda rėva, su dar keliais prieš ją esančiais rieduliais. Dar žemiau irgi gana seklus ruožas. O aukščiau įlankėlės vėl seklu, vėl rieduliai. Vieta gaudymui gal ir nebloga, nes stambiai žuviai yra ir kur pasislėpti, kur pailsėti, ir kur išplaukti mailiaus paskanauti. Aš stoju prieš žemiau įlankėlės esančius riedulius, masalą leisiu link jų, o kolega eina žemyn už rėvos. Dar šiek tiek šviesu. Kabinu savo legendinį Owners Cultiva ir metu skersai upės. Antru metimu tarp dviejų riedulių kažkas gan stipriai smūgiuoja. Įtariu šapalą. Kažkelintu metimu dar kažkas jau atsargiau kepštelna. Keičiu į 3flat crank. Pirmu metimu smūgis kerta kaip reikiant, prasisuka gan stipriai priveržtas ritės stabdis, bet vėl nėra žuvies. Nepadėjo net ką tik pakeisti Owners trišakiai. Neužilgo vėl kažkas atsargiai bakstelna. Praėjus apie 20 minučių nuo žūklės pradžios kolega šūktelna, kad kažką turi. Girdisi neilgos kovos garsai ir kolega šūktelna, kad neblogas starkis jau rankose. Griebė gan didelį 11 сm Strike Pro voblerį. Kibimai rimsta, nors voblerius ir keičiu, tačiau arba jais niekas nesidomi, arba į seklumą neišeina žuvis. Temstant vandens paviršiuje dūkusi žuvis nurimsta. Karšta, tvanku, oro neatvėsino nei trupusį pakrapinęs lietutis. Tyliai keliauju aukščiau įlankėlės, nuo iškyšuliuko bandysiu pašukuoti pačią įlankėlę. Ten irgi ramu. Grįžta ir kolega, jo masalais irgi niekas nesidomi. Kolega kabina poroloninę žuvelę, į ją stumia dugninkų naudojamą švieselę ir metą į srovę. Šūktelna, kad jau pirmu metimu leidžiantis masalui kažkas stipriai smūgiavo. Deja, tuo ir baigiasi, švieselė labai ryškiai šviečia, reikėjo ją ruošti prieš kelias valandas, kad nusilptų. Man vieno pravedimo metu lyg ir kibimas lyg ir ne, bet net be kirtimo jaučiu spurdančią žuvį. Prisitraukiu prie kranto, įsijungiu prožektorių. Palei uodegą kablį gavęs puskilinis karšiukas. Nei aš voblerį trūkčiojau, nei greitai traukiau, kaip ten jis sugebėjo pasikabinti, nežinau. Beje visas dar ir šonais apdraskytais. Kolega konstatuoja, kad mėgėjas lįsti po masalais. Vėliau dar ir seną valą su pjautine ištraukiu. Kaip bebūtų keista, nei aš nei kolega per visą žūklę nenutraukėm nei vieno masalo, nors voblerius šokdinau tiesiog dugnu, jausdamas kiekvieną akmenį ir tamsoj nepažįstamoje vietoje. Prieš pirmą nakties gaudymą baigiame. Vis dėlto sunku tamsoj spiningauti. Užsiropščiam į kalną visi šlapi, nes oro temperatūra nekrinta. Gera vieta, bet ten daugiau nevažiuosim, daug paprasčiau perplaukti iš kitos pusės. Kolegos starkis 53 cm, 1,52 kg.