aš per vėlai išsiruošiau į žvejybą, tai patekau į liūtį ir tuom viskas baigėsi, nupylė stipriai:
o kas laiku į žvejybą išvažiavo, priplėšė pilnas terbas šapalų:

Vyrai, pagal tarmę trurėtų būti nuo šiaulių pusės, aiškiai su taisyklėmis nesusipažinę, nes kitaip, manau, nebūtų norėję fotkintis

.
Sakė didžiausias turėtų būti netoli 3 kg, bet tik ką buvau išplaukęs, tai nebenorėjau grįžti į krantą ir nupaveiksluoti, o vidurį upės ištraukti jo nesiryžo, nes pabėgs, sako...
Man ant vabalų nekibo, ant laumžirgių - irgi. Kai prisigaudžiau žiogų, pasigirdo perkūnas. Vieną žiogą pagavau tą didįjį, kur kandžiojasi, tai tik jį užmetus griebė galingai, nepakirtau, dar kartą užmečiau, vėl griebimas, ištraukiau, be žiogo kablys ...Ir tokia liūtis prasidėjo, kad nebešapalai berūpėjo, vienmarškiniui buvo tikrai nesmagu... teko kuo
skubiau vynioti meškeres ir plaukti link mašinos kelis km... Nei siūlelio sauso nebeliko, kol dasigavau...
O celofanas didžiulis, kuriuo visą valtį galiu apdengti, gulėjo bagažinėj, net nedaėjo, kad reikia išplaukiant pasiimt, nes jokio debesėlio tada nebuvo ir net neatrodė, kad gali būti...
Va taip va...
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.