Gal ir taip...
Dar pastebėjau, kad kai saulė dingsta vakarop, dingsta ir mažieji... O didžiųjų ne visur yra, reik ieškoti....Bet kai taip sutemsta greitai,ne visad pavyksta rasti....
Anksčiau ir dieną didieji imdavo neblogai, kol jų būdavo pilna, kol brakušos neprasisuko, nesurinko visų.
Kurią čia dieną lankiausi jų siautėjimo vietose, tai, kur anksčiau pamatydavau dešimtimis gal net šimtais šapalų kaip reikiant, bepamačiau tik tris ir tie patys stovėjo mažame gylyje, stiprioje srovėje ir tik sumojavus meškere, iš kart dingo pasroviui susisukę...
O vakar Latvijoje tokioje normalioje srovėje, gylyje apie pusę metro pamačiau du galingus, turbūt virš 2-jų kg, bet negarantuotas ar ten nebuvo salačiai....
Bet taip jau būna, pamatai, kai jie tave anksčiau yra pamatę ir patys sukruta stipriau, nešdami kudašių... ir apie pagavimą tuo momentu nebėra klalbos...
Ar salačai mėgsta stovėti srovėje? Gal kas žinote?
Trankėsi jie ten užvakar temstant, kaip reikiant , o vakar tik porą trenkimų. O taip laukiau tų trenkimų atsisėdęs valtyje. Galvoju jūs trinkt, aš ir metu tenais maslą... bet nepavyko....mažai trankėsi ir toli, priplaukus arčiau, net nebeatsekdavau tikslios vietos....
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.