Seniai čia žiūriu bežvejojo
Taigi, šį karta ne penktadienio popietė , o sekmadienio rytas.Vietoj to, kad kaip visi katalikai, sulaukią gražaus sekmadienio ryto ir nuėję į bažnytėlė (nors ta, kur prie mano namų man labiau primena kažkokį monstrišką sarkofagą, bet kaip sakė garsusis Žemaitijos razbainikas "su kuo, su kuo, bet jau su Dievu pyktis...", tai ir aš nekritikuosiu ano namų), keliamės ketvirtą valandą ryto ir kaip paaiškėjo per vėlai.
Penktą valandą Alvydas jau pas mane kieme ir sudėję mano daiktus važiuojame link Šilutės.Privažiavę parduotuvėlę šalia Dumpių gavome nusivilti, nes, nors ir puikavosi užrašas, kad dirbame nuo penkių, tačiau musės lervų nusipirkti negavome, nes viduje tamsu, o ant durų spyna.Naktinukų buvau prisirinkęs iš vakaro, praktiškai aplink savo laiptinę.Nedavažiavus Šilutės, kuro kolonėlėjė, kur pardavinėjamos licenzijos matėsi ilga eilė žvejų, kurie stovėjo, nenorėdami buti brakonieriais.Šilutės "Romadoje" gavome ir musės lervų ir mėšlinių sliekų.Ten licenzijomis jau neprekiauja, nes sakė, kad neapsimoka (greitai aš pradėsiu galvoti, kad 'Romada" stengiasi prekiauti tik tuo, ant ko dar galima deramai užsidėti)
Kai važiuojam per Atmatą, suprantu, kad išvažiuota per vėlai, kad jau paskutinės vietelės bus užimtos, saulė jau tuoj, tuoj išlys savo dienos ratui, tačiau Alvydas ramina, nebijok, mūsų vieta bus laisva.
Pasukus nuo tilto i kairę, matėsi, kad praktiškai visos vietos, kur tik įmanoma užmesti meškerę, buvo užimtos.Ir taip tesėsi visą atstumą iki Uostadvario.
Privažiavę savo pamėgtą vietą ir prasibrovę pro krūmus apsidžiaugėmė, joje niekas nežvejojo.Netrukus susinešėme visą aminiciją(visdėlto spiningauti daug papraščiau) susirišome dugninikes ir sumetę laukėm pirmųjų kibimų.Laukėm, laukėm....ir apart keletos vos juntamų krypštelejimų nieko doro nesulaukdami, užkibdavo tik mažytės kuojykštės arba ešeriukai, kuriuos, iškabinus kabliukus, stengėmės priversti gyventi toliau, o ne kai kurių psiaudožvejų įpročiu krauti i krūveles.Nepadėjo nei pašaras, nei masalų kaitaliojimas.Naktinį slieką prarydavo tik kartais užklydęs sprindinis ešeriokas, kuris galėjo būti tinkamas fotosesijai
Pradėjome dairytis aplinkui, apart linksmųjų žvejų judesių aplink stalelius, nesimatė jokio veiksmo.
Sulaukėme ir atvykėlių iš Kauno, bent jau valtis buvo tenai registruota.Anie vietoj to, kad nusileisti valtelę tam skirtoje vietoje (pažymėta Nemuno deltos žemėlapyje) lipa vos ne per galvas, visiškai nekreipdami dėmesio, kad ant kranto žvejoja tokie patys likimo broliai, sumetę pašarus, tik dar nematatntys reikalo sėdeti valtyje.Tikriausia šilta ryto saulutė neleido pratrukti pykčio bangai, tai tarpusavyje paniurnėję su Alvydu, nutarėmė nekelti konflikto.
Vėliau buvo atplaukusi laivybos inspekcija, kuri zigzagais plaukiodama patikrino laivelių sąvininkus.
Prabėgus dar kelioms valandoms, padėtis su kibimu nepasikeitė.Alvydas nutarė nusnausti, o aš sumetęs keletą rutulių pašaro, pažaidžiau su aukšlėmis.Taip bežvejojant , teko prisiminti mano jau kažkur parašytą taisyklę. kad "Kuo krūtesnis kateris ar laivelis, tuo arčiau su juo būtina praplaukti arčiau kranto, arma arčiau žvejojančių iš guminukių."Teko pastebėti tik vieną, kuris praplaukdamas pro žvevojančius iš valties sulėtino greitį.
Belaukiant išganingo karšiško kibimo atėjo ir pavakarė, o kadangi nesiruošėme sulaukti sutemų, tai prasidėjo atgalinis daiktų dėliojimas nuo kratno į mašiną.
Atsirevanšuoti prieš Alvyda nepavyko, kaip nepavyko nei atidaryti nei uždaryti pavasarinės karšių žvejybos su dugnine, rodos ir oras nuostabus buvo ir sliekų sočiai prisirinkęs buvau, ir pašarų trijų rušių turėjau
Nesakau, kad kokią naktelę besėdėdamas prie lauželio neužmesiu dugninės, tačiau į kryptingą žvejyba su dugnine greitu laiku tikrai nevažiuosiu, nu nustojo mane žavėti tie kubilai pašarų, sliekų....tuoj lydekos, šapalai...et, jamsiu spiningą į rankas ir pirmyn žemupin

Kaip matote laimikis nebuvo vertas nei nuotraukos
Šiandien kimba kitur...