Pagaliau! Po trijų metų bandymų, kelionų, po tūkstančių sukartų kilometrų, po nesuskaičiuojamo brovimosi pro šabakštynus, bruzgynus, bebrynus ir nendrynus pavyko peržengti tą užkeiktą
sorok ribą. Čia jau kaip ir skaitosi, kad murziaus statuso jau nebetenku, taip?

Norėčiau padėkot gimdytojams, motinai gamtai, savo nepailstančiam Seat'ui ir ištikimam naparnikui, kuris su manim į visas avantiūras leidžiasi. Tiesa, dar LukOil'ui (soriukas, bet kuro pas jus kaip nesipyliau, taip ir toliau nesipilsiu) ir Bluefox'ui.
Lašalas skrenda, bet aš nesuku dėl to kiaušinių. Ir kitiem siūlau nekreipt dėmesio į svaičiojimus, jog
„va jau per lašalą tai turėsi spiningą namie palikt ir imt muselinę“. Laba diena ir viso gero.
43 cm, apie 21:30.
P. s. Po 9 metų čia vis dar nekenčiu Vilniaus ir jo apylinkių. Upės nykios, smėlėtos, praktiškai be rėvų ir slenksčių. Grįžus į žemaitiją visad širdis atsigauna.