Man vėl žvejyba su visomis įdomybėmis.
Šeštadienį, kaip ir planuota, nuvykau į Mūšą. Saulėta, gražu, vandenėlis teka, paukštukai gyvi, dilgėlės kelių nesiekia.
Žvejų nėra labai daug. Tolokai viena galva matosi. Nusprendžiu iš pradžių gaudyti spiningu lydekas, o paskui, kaip jau išeis. Pradėjau mojavimo procedūrą. Mėgstu guminukus, tad juos ir naudojau. Tose vietose kur gaudau nėra medžių. Mūša laukais teka. Krantai statūs, žolėm apaugę. Pilna duobių, tad kelis kartus jų gylį išbandžiau.
Metimas po metimo, žingsnis po žingsnio, keliauju link pirmojo kibimo. Žaisdamas įvairiomis guminukų spalvomis pajuntu pirmą kirtimą.
Nedidukė, margais raštais, gamtos sutverta lydekaitė, spurda rankoje. Koks 400 gramų turi būt. Laibumu pasigrožiu ir nuplukdau tėviškėn. Pasilieku tos pačios spalvos masalą ir čaižau Mūšos vandenis toliau. Upė rami. Žuvys nešokinėja, nepliauškia nei uodegomis, nei kuom kitu. Jei ne retkarčiais pakilęs vėjas, tai vandens paviršius atrodytų kaip veidrodis. Jau geras kelio galas nužingsniuotas, o kibimų nėra. Artėja iš priekio matyta galva. Irgi spiningu bando laimę. Pasilabiname.
Pasidaliname skurdžia informacija ir aptariame nekibimo dėsnius. Aišku, kalčiausias oras, slėgis,
o kad patys netobulėjame, tai to nesuprantame, arba nenorime suprasti.
Persidedu savo mėgstamą, rausva galvele ir žaliu atspalviu padabintą guminuką. Keli ar keliolika metimų ir jis privilioja pirmą imamą lydekioką. Bus, kokie 800 gramai. Įleidžiu į sietą. Blaškosi. Nepatenkintas. Po kelių metimų tuo pačiu guminuku susigundo sekantis egzempliorius. Standartinis, kaip ir antrasis. Na, jei tokie kibs, bus ganėtinai linksma. Mano kaimynui kibimų nėra. Jis gaudo baltai rudu. Neužilgo vėl kibimas. Purslus į šalis mėto dar vienas egzempliorius. Kulniuoju link sieto ir jį įleidžiu. Jau lyg ir užtektų vakarienei. Įdienojo. Vėjo nėra. Saulė viršugalvyje plaukus skaičiuoja.
Tylu ir ramu. Tik mūsų metamo masalo garsas-pliumpt, pliumpt.... Pradedu galvoti, kad laikas keisti žvejybos būdą, bet, kaip ir visada metu vėl ir vėl ir vėl. Kol dar vienas lydekiokas sugalvoja išbandyti gumos skonį. Po to, dar vienas. Gerai, kad sietas yra, Tik tolokai iki jo kulniuoti. Išsirinksiu porą didesnių ir užteks.
Už upės vidurio guminukas sekundę, dvi tvirtai susilaikė.Po to keli tvirti ir stiprūs smūgiai. Suvokiau, kad užkabinau geresnį egzempliorių. Įstrižas valas. Prieš srovę. Į vandens paviršių niekas nekyla. Jau ir apie upės vidurį. Didingi vandens paviršiuje ratilai. Jau arčiau prisitraukiau. Prie manęs priėjo pašnekovas. Stebi. Aš dar nežinau, ką ir kokį užkabinau. Jau iškilo. Matau nugarą. Ne lydekos. Pirma mintis – karšis už nugaros. Tik šis ilgesnis. Aišku. Pirmas mano Mūšos salatis. Ne, dar ne mano. Jį reikia išprašyti į krantą, o tada tai jau bus.....Nuvargęs jis vis vien nepasiduoda. Dar kelis sykius nutolsta nuo kranto, panyra ir vėl per prievartą prašomas į jam nebūdingą stichiją. Pagaliau prisitraukiau prie pat. Viena ranka laikau vos ne statmeną spiningą, o kita siekiu žuvies. Aiškiai matau pavadėlio užsegimą. Jis išsilankstęs.
Laikosi valas tik ant galiuko. Kad tai žinotų žuvis
Ji tikrai pasinaudotų savo paskutiniu šansu. Iškeliu, ir kaip didvyris, nužiūriu savo nugalėtą priešininką.
Siete lydekiokai prieš jį atrodo tokie niekam verti žuveliokai, kad net mintis juos parsinešti į namus nekrebžda. Tad į laisvę.
Namuose foto sesija. Ne tik jo, bet ir atsilenkusios dalies, masalo, kuriuo susigundė žuvis. Geras šeštadienis.
Jau nuo ryto nesimiega.
Sekmadienis. Tik salačiai. Lekiu ten pat. Stebuklas. Jie duodasi. Galingi garsai tai vienur, tai kitur. Aiškiai matau. Mintis tik viena. Na dabar tai bus . Tyliai, net pasilenkęs, vos ne klūpom. Labai stengiuosi. Nematau dilgėlių, bet jas jaučiu. Metimai ten kur reikia ir ne visai. Visas keturias valandas. Nei vieno kibimo. Keičiau ir masalus ir traukimo greitį. Net žaidžiau-tai traukiu, tai ne, tai leidžiu visai paviršiumi, tai visai gilumoje. Absoliutus manęs erzinimas. Geriau būčiau nematęs. O jie savu ritualu tik dar ir dar mane audrina.
Nusivylęs ir susigėdęs jų pasityčiojimo atsiduodu kitai procesijai-dugninė. Tikiuosi sliekų gniužulais suvilioti kitos rūšies žuvį. Viena dugninukė paskaninta mėšliukais, kita kukurūzais. Laukimas. Laukimas. Kartais ir jis gerai. Leidžia prisiminti malonias akimirkas. O, žiūrėk ir miegas ateina.
Snūda. Akys pačios limpa. Jokio kibimo. Kartas nuo karto prisiverčiu praplėšti vieną akį. Dažniausiai dešinę. Kodėl? Nežinau.
Kartas nuo karto sugebu ir dugnines permesti, pasižiūrėdamas, ar kas mano masalų nenuvogė.
Pirmasis viršūnėlės linktelėjimas. Spėju pakirsti. Tikrai jaučiu. Pasipriešinimo, kaip žuvies, nėra, bet kažką traukiu . Gana greitai pamatau netoli kranto. Lydeka. Ilga. Nelabai ji ko bijo, bet prie pat žolių kad susipurtys. Iš nasrų išlekia nemaža raudė.
(Paskui aš ją parsivežiau) Va tada ir prasidėjo. Nėrė gilyn. Atleidžiu. Stabdį tik ir spėk reguliuoti. Valas ir tai vienoje pusėje, tai kitoje. Dėl ko taip ilgai su ja vazojausi- nežinau. Bet kai ji atsidūrė krante, tai neatrodė verta tokio mano darbo. Buvau pasiėmęs video kamerą, (tikėjausi salačių) tad iškarto vyko fotografavimosi procedūra. Pasvėriau. Viso labo, tik 1,5 kilogramo.
Na, kaip ant kukurūzo, tai gerai.
Raudė ir kokį 70-80 gramų siekė.
Aštuonių valandų laimikis: viena raudė, trys ešeriukai vienas 300 gramų peiliukas ir ta lydekaitė.
Štai ir viskas.
P.s. Foto bus vėliau. Nepilnai užpildytas DVD , o norint dėti nuotraukas į kompą, reikia jį uždaryti.(Taip man sakė).Dar nei karto nebandžiau.