Sekmadienio žvejyba
Paskutiniu laiku, kai dažniau žvejoju fideriu, tai tiek tų nuotykių ir tebūna. Tiksliau, kaip ir nebūna. Tai ką ten rašysi? Kaip pašarus maišei, ir kaip meškerę užmetei, ir kad žuvį pagavai, arba nepagavai?
Va, su spiningu vaikščiodamas, tai tikrai be nuotykių neapsieisi...
Labai jau mane patraukė žvejyba fideriu, tad spinigui laiko lieka vis mažiau. Tačiau šis sekmadienis buvo kitoks, buvo ir nuobodumo, užteko ir nuotykių ir nuovargio...
Jei vakar dienos metu pakibdavo viena kita žuvytė, tai, galvoju, reikia nepatingėt atsikelti anksčiau , gal ir kibimai bus dažnesni ir žuvys dar pastambės...
Tik įsukus iš plento į vieškelį palei tvenkinį, per mano radiją, lyg užsakyta, suskamba ši melodija:
http://www.youtube.com/watch?v=WoUpW3eZC0Y
Klausydamas ir niūniuodamas ,,Marso kanjonus" vinguriuodamas vieškeliuku, laviruodamas tarp duobių, privažiuoju savo vietikę (aa) . O čia jau stovi Opeliuks. Zaniato, kaip rusai sako. Persimetęs kelias žodžiais su žvejojančiu, važiuoju ieškotį naujos . Nors ir šventa diena, greitai randu neblogą vietą ir pradedu. Mano ryto vaizdelis:
hosting images
Praeina žvejybos valanda, meškerės koto viršūnė- nesukrutėjo.
Na nieko, sako, kai rūkas išsisklaido- tada ir prasideda kibimai :V .
Rūko kaip ir nebėr:
upload images
Kibimo- irgi.
Meškerė tyli, nei virpt. Keisdamas masalus, pavadėlius plonindamas, kabliukus mažindamas prabūnu dar valandą. Meškerė nei kart nesuvirpėjo.
Gimsta naujas planas. Vadinasi jisai- UPĖTAKIAI
Na, kad iki jų nusigauti, reikia nuvažiuoti nemažai kilometrų. Pravažiuodamas pro Ventą, ,,pamatuoju" vandens kiekį, pasigrožiu:
image hosting
hosting images
Štai jis , upeliukas:
upload png
image hosting
Kur vanduo? Nėr vandens, nebent tik kojoms nusiplauti. Kadangi aš čia anksčiau nebandęs, eidamas, brisdamas vis viliuosi, kad jis prasidės už sekančio posūkio. Bet vandens kaip nėr taip nėr. Tenka grįžt atgalios (8-) . Važiuoju ieškot kitos upės.
Ir štai jinai. Vandens- pats ,,gazas", nei per daug, nei per mažai, ir jisai gana skaidrus. Na, turėtų kibt :O .
Pirmi metimai ir išlėkęs į orą atsikabina neblogas kiršlys, toliau matosi laksto nedidukai upėtakiukai. Vienas kitas mažiukas pakimba:
image hosting
Neužilgo jau ,,sėdi"ant kablio ir rimtesnis, parsitraukęs grabalioju grabalioju, bet jisai bistresnis, besirangydamas, bestrubuliuodamas nušoka nuo kabliuko ir (h) , nepanorėjęs papuozuoti... Tiek jau to...
Einam toliau. Vienas po kito sega du šapaliokai:
upload png
hosting images
Prieinu gilesnę vietą, išlipu krantan, nes brist nebeįmanoma. Mėtau nuo skardžio ir pamatau , kaip sušmiežuoja ilgas siluetas ir čiakšt - sukrės nebėr.
Tiesa, dar anksčiau buvo pakibusi sprindinė lydekutė. Tsakant, buvau perspėtas, kad be pavadėlio čia geriau nežvejoti
. Bet, prastokai susuktas, trumpas pavadukas iš stygos mane tiek prinervino, kabindamas ir painiodamas valą, kad aš jį nuėmiau visai. Ir še kad nori.
Tuom viskas dar nesibaigė. Aš tą lydeką matau, nes gylis gal 50-60 cm. Stovi dugne, purto purto purto galvą, nepatinka klipsas mat jai liežuvyje, ar dar ten kur burnoje.
Vaizdelis geras. Jinai pradeda iš lėto kilt į vandens paviršių, galvoju, kas čia dabar bus. O jin tik strykt iš vandens, pasipurtė ore ir vėl atgal į savo vietą dugnan ir vėl purto galvą, trrrrr, trrrrrrr, trrrrrrrr... ...
Vaizdas kartojasi. Vėl lydeka kyla kyla iš lėto į paviršių ir kad šoks, dabar dar smarkiau, dar aukčiau, dar stpriau susipurtydama, ir vėl dugnan.
Dabar jau matau, kaip iš nasrų išlindo sukrės lapelis, bet trišakis, aišku, tebėra kur buvęs. Nematyti jo.
Jau jinai nebesipurto. Matyt, tie kabliai jai kaip ir nemaišo , guli prie dugno, lyg tykodama grobio, reik man pabandyt susigrąžint savo masaliuką. Šansų, jaučiu, tikrai yra, jei tik lydekioks neišsigas, nepaskruks velniai žino kur su auskaru lūpose.
Kuo skubiau rišu prie valo vėl pavaduką - stygą, segu ant sebtuko guminuką ir metu. Valas persimetė per krūmo šaką ore. Bet masalas nukrito gerai, lydekai tiesiai prieš akis. Stovi vidurį, tarpe tarp dugno ir oro, gražiai vinguriuoja tvisterio uodegėlė nuo srovės. Matau, kaip lydekis atkreipė dėmesį, sureagavo truputį kilsteldamas nuo dugno gerai pasižiūrėdamas, kas čia per ,,paukštis nematytas", bet vėl krestelėjo prie dugno, nepuolė masalo.
Bandau pažaist su guminuku: leidžiu spino viršūnę žemyn guminukas beveik pasiekia dugną ir pradedu kelt aukštyn ir sega staigus lydekos šuolis, capt grobį , aš kertu, bet.... ne-pa-si-kir-to :A :A :A , ėch kaip gaila. Pavyko jai išvengti kabliuko. O lydeka, matyt išsigandusi mano mostelėjimo, ar dar ko, dingo iš akiračio, tiek aš ją ir bemačiau.
Brendant toliau kibimai visai retai bepasitaikydavo, kartais pajusdavau stuktelėjimą mažiuko kokio ir viskas.
Vėliau, grįžinėdamas, aišku stabtelėjau vėl toje pat vietoje, apmėčiau apmėčiau- bet veltui.
Va tokia šiandieninė žvejybos diena, smagus nuovargis ir tuom pačiu- poilsis.
Verta žvejot, tikrai verta, nors ir nei kilbuko namuosna neparsitysiau
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.