Dėl planų statyti užtvankų kaskadas Nemune, Neryje ir kitose Lietuvos upėse
2015.09.21
Per pastaruosius 10 metų hidroenergetikai, pasitelkę jiems palankius politikus jau trečią kartą bando panaikinti LR Vandens įstatymo 14 straipsnio pagrindinę nuostatą, draudžiančią statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingose upėse. LR Vyriausybė nutarė (2015.01.28) nepritarti Lietuvos Respublikos vandens įstatymo Nr. VIII-474 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1629(2) ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1803(2)“. Nutarimo tekste nurodoma, kad 2014 m. įstatymų pataisų projektuose pateiktas siūlymas leisti atstatyti, atkurti ir restauruoti buvusias vandens jėgaines ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse hidroenergetikos plėtros tikslais prieštarauja Europos Bendrijos Bendrajai vandens politikos direktyvai (2000/60/EB), Buveinių direktyvai, Tarptautinei biologinės įvairovės konvencijai LR Seimo ratifikuotai 1995 m. ir LR Saugomų teritorijų įstatymui.
Vyriausybei priėmus tokį nutarimą šių įstatymo pataisų svarstymas Seime buvo sustabdytas todėl upių tvenkimo iniciatoriai, pradėjo ieškoti būdų kaip apeiti šį nutarimą neprarandant galimybių statyti ir atstatyti užtvankas bei įrengti jose hidroturbinas. Ypatingu išradingumu šioje srityje pasižymi Hidroenergetikų asociacijos prezidentas, minėto ASU Vandens ūkio (buvusio Melioracijos) fakulteto dėstytojas P. Punys, kuris kas 3-5 metai vis bando sutelkti užtvankų statyba suinteresuotas verslo grupes. Tuo tikslu jam talkinantis LR Seimo narys K.Grybauskas pakeitė anksčiau jo teiktą Vandens įstatymo pataisą nurodydamas, kad dabar užtvankų tikslas yra užtikrinti tinkamas laivybos sąlygas ir atkurti kultūros paveldo vertybes (vandens malūnus). Tačiau ir vienu ir kitu atveju užtvankų statybos ar atstatymo realioji priežastis, kaip ir aukščiau, liko ta pati – hidroenergetika. Kaip matyti iš dar 2005m. atliktos galimybių studijos „Kompleksinis vidaus vandenų kelio Nemuno upe ir Kuršių mariomis Klaipėda –Kaunas sutvarkymas pritaikant krovininei ir keleivinei laivybai“ (UAB „Projektų gama“), kuria remiantis ir planuojama užtvankų kaskados statyba Nemune, žemiau Kauno numatyta pastatyti 5 užtvankų kaskadą ir absoliučiai visose užtvankose be šliuzų laivų praplaukimui numatyta įrengti hidroturbinas nes anot studijos autorių ....“užtvankos vien tik laivybos tikslams dažniausiai nepasiteisina iš ekonominio taško.“ Bendra įrengtoji šių hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra labai reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams gauti 23,5 mln. eurų (81 mln. LT) pajamų per metus. Tuo ir galima nesunkiai paaiškinti tą didžiulį suinteresuotų grupių spaudimą su kokiu periodiškai bandoma „prastumti“ reikalingas įstatymų pataisas.
Įdomiausiai ir šiek tiek komiškai atrodo tai, kad šios naujos pataisos iniciatoriai bando įrodyti, esą pakeistai pataisos formuluotei, pagal kurią pagrindinis užtvankų statybos tikslas yra ne energetika, o laivyba, ankstesnis Vyriausybės nutarimas (2015 m. Nr. 51) jau nebegalioja ir ji atseit nebeprieštarauja nei ES nei Lietuvos teisiniams aktams. Todėl pirmiausia atkreipiu Jūsų dėmesį, kad nei Nemunui, nei kitoms upėms visiškai nesvarbu kokiais tikslais statomos užtvankos nes taip suardoma pati svarbiausia upių stabilumą garantuojanti jų savybė – upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija ir prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai. Ir be specialių tyrimų aišku, kad nauja pataisos formuluotė lygiai taip pat kaip ir ankstesnė prieštarauja EB Bendrajai vandens politikos direktyvai ir užtvankų kaskada Nemune, kuri nepaliktų nė metro natūralios vagos nuo Kauno iki pat Vėžininkų ir dar gerokai už jų, paverstų virš 120 km Nemuno vagos dirbtiniu sekliu tvenkiniu ir be jokios abejonės dar pablogintų Nemuno būklę bent per vieną klasę, o kai kurių specialistų nuomone tada Nemunas virstų stipriai pažeistu, t.y. blogos kokybės vandens telkiniu, kas pagal direktyvą yra neleistina.
Lygiai taip pat naujoji pataisos formuluotė prieštarauja Tarptautinei biologinės įvairovės konvencijai, nes absoliučiai visas planuojamas užtvindyti Nemuno slėnis nuo pat Kauno miesto ribos iki Rambyno regioninio parko apatinės ribos priklauso Natura 2000 ekologinio tinklo teritorijoms, kurios pastačius užtvankų kaskadą būtų dalinai arba visiškai paskandintos. Taip būtų sunaikintos unikalios augalų ir gyvūnų bendrijos, jų buveinės bei veisimosi vietos ir pažeista pagrindinė Natura2000 tinklo savybė – jo vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę ir vandens ir sausumos gyvūnams, t.y. pažeista ta jo savybė dėl kurio jis ir įsteigtas. Tik primenu, kad Lenkijoje tiesiant greitkelį viso labo reikėjo Natura 2000 priklausančios teritorijos slėnyje pastatyti keletą greitkelio atramų, tačiau iškilus didžiulių baudų grėsmėms kelio maršrutą teko pakeisti, o čia planuojama sunaikinti virš 100 km itin vertingų linijinių Natura 2000 teritorijų. Be to būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Nemune žemiau santakos su Nerimi pastačius planuojamą užtvankų kaskadą, kokios jos bebūtų aukščio ir iš ko jos bebūtų padarytos – betono, metalo ar plastiko, vienintelis dar likęs migruojančių žuvų kelias į nerštavietes Nerimi, ir jos intakais būtų nebeprieinamas ir jokie žuvitakiai čia jau nepagelbės.
Be to reiktų nepamiršti, kad Nemunas žemiau Kauno teka per tokias Lietuvos saugomas teritorijas kaip Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioniniai parkas bei keletą draustinių, kuriuose pagal LR saugomų teritorijų įstatymą (9 straipsnis) reguliuoti upių vandens lygį yra draudžiama. Taigi, akivaizdu, kad siūloma pastaroji Vandens įstatymo pataisa taip pat prieštarauja Europos bendrijos Bendrajai vandens politikos direktyvai, Buveinių direktyvai ir Paukščių direktyvai, Tarptautinei biologinės įvairovės konvencijai ir LR Saugomų teritorijų įstatymui.
Kalbant apie kitą siūlomoje Vandens įstatymo pataisoje nurodytą užtvankų atstatymo ir atkūrimo motyvą–kultūros paveldo (daugiausia vandens malūnų) atkūrimą, pirmiausia būtina žinoti kokius atkuriamo kultūros paveldo objektų kiekius turi omenyje įstatymo pataisos teikėjai nes racionalus kultūros paveldo objektų atkūrimas galimas ir pagal galiojančius įstatymus. Iš Seimo nario K.Grybausko kartu su įstatymo pataisa pateiktų papildomų paaiškinimų matyti, kad priėmus šią įstatymo pataisą numatoma “atstatyti” 250 buvusių malūnų (!), o ....“vandens jėgainių atstatymo vietų skaičius kiekviename rajone yra įvairus ir svyruotų nuo 20 iki 26“. Tenka pripažinti, kad toks perdėtas hidroenergetikų susirūpinimas masiniu kultūros paveldo atkūrimu iš tiesų atrodo keistai. Jei laikytis panašios strategijos, tada reiktų planuoti ir masinį vėjo malūnų ir senovinių sodybų ir pan. atstatymą. Tačiau tikrieji hidroenergetikų ketinimai nesunkiai paaiškėja paskaičius P.Punio parengtus ir išplatintus raštus, kur aiškiai nurodyta, kad siūlomų teisės aktų pakeitimo tikslas –„sudaryti galimybę atkurti buvusias hidrojėgaines pritaikant jas ankstesnei arba naujai veiklai“. Tarp tų naujų veiklų pirmoje vietoje įvardinta energetika. Įgyvendinus tokius planus Lietuvoje praktiškai neliktų nė vienos upės su natūralia vaga.
Iki šiol Lietuvos aplinkos ministerija laikėsi nuomonės , kad ...“Panaikinus draudimą statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse ir jas pritaikius laivybai bei kitiems poreikiams, būtų padaryta kur kas didesnė žala Lietuvos gamtai ir istoriniam, kultūriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui, nei gaunamas ekonominis efektas. Atkreipiame dėmesį, kad šalies vidaus vandenyse laivyba turi būti pritaikoma prie Lietuvos upių hidrologinių-gamtinių sąlygų (upių vandeningumo, esamų upių gylių ir kt.), kurios nereikalautų upių tvenkimo, gilinimo ir kitų panašių darbų“ (Aplinkos ministro G. Kazlausko raštas, 2009.). Tačiau pastaruoju metu tokio aiškaus šios ministerijos požiūrio pasigendama, o Vandenų departamento darbuotojai atvirai talkina norintiems užsidirbti Lietuvos gamtos sąskaita
Kviečiame Lietuvos gamtai neabejingus žmones visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis priešintis Vandens įstatymo pataisų, reguliuojančių upių tvenkimą (14 str.), naikinimui ar esminei peržiūrai ir siekti, kad būtų uždrausta tvenkti visas natūralias upes bei palaikyti visuomenės interesus atitinkantį upių naudojimą mėgėjų žvejybai, ekologiniam, kultūriniam ar sportiniam turizmui bei rekreacijai, mūsų upių galimybes atitinkančiai keleivinei ir krovininei laivybai ir su šiomis veiklomis susijusio smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą.
VDU Aplinkotyros katedra
prof. Romualdas Juknys