Stai truputi informacijos kokiuose ezeruose syku yra:
Žūklės tradicijos
Užpoliarėje šiaurės tautelių meškeriotojai žvejoja sykus, metrinio storio lede išsikirtę „langus“, pro kuriuos stebi, ar į sietuvą neatplaukė sykų, omulių, čyrų arba muksunų būrys.Tada skubiai nugramzdinamas masalas – raudonu skudurėliu apvyniotas kabliukas. Mūsų kraštuose syką pamatyti labai sunku, nes šių taurių žuvų nugaros tamsiai žalios ir idealiai maskuoja jų savininkus. Antra, jie mūsų krašte gyvena tik giliuosiuose ežeruose, kur pakyla tik į vidurinius vandens horizontus (20-30 m), o tokioje gelmėje net ir skaidriausiame vandenyje syko neįžiūrėsi.
Lietuvoje ne tiek daug vietų, kur meškeriojami sykai – tai Vištyčio, Platelių, Lūšių, Asalnų ežerai ir Kuršių marios. Tačiau dabar ne viename šaltavandeniame prietryčių Lietuvos ir Aukštaitijos ežere sykai įveisti dirbtinai, tačiau neskelbiama kur, kad šios žuvys ūgteltų, susiformuotų jų populiacijos, o vėliau žvejai savaime jas atras, kaip atrado Daugų ežere, kur sykų ištekliai jau nemaži, o svarbiausia sugaunama kilograminių ir didesnių žuvų.
Platelių žvejai pirmųjų sykų eidavo prieš Kalėdas, tačiau ne visada sėkmingai, o štai sausyje tikimybė sugauti syką – daug didesnė. Kad sykai geriau kibtų, žvejai į dvidešimtmetrinę gelmę gramzdindavo nedideles eglutes, kad jos atsidurtų ant povandeninių kalnelių viršūnių. Kuršmarių žvejai nuo seno žinojo, kad sykų meškeriotoją maitina kojos. Kadangi per dieną neįmanoma pėsčiam nužingsniuoti dešimtis kilometrų per ledo tyrlaukius, į sykų žūklės būdavo važiuojama rogėmis, į kurias susėsdavo visa „brigada“: meistras, ledkirtys ir važnyčiotojas. Pastarasis rinkdavo nuo ledo sugautas žvis ir kraudavo į roges, ledkirtys kirsdavo eketes, o meistras jose šokdindavo blizgutę. Dabar pagrindiniai sykų žūklės plotai – Rusijos pusėje, tačiau migruojančius sykus galima suvilioti tuose plotuose, kur dugnas žvirgždėtas arba akmenuotas.