Nr.5
----------------------------------------------------------------------------------------ŽVEJOJOM MES KARŠIUS, O PAGAVOM – LYDĮ
------------------------------------------------------------------------------------------------
Manau, kad turiu teisę nusifotografuot su šia žuvim
O buvo taip:
Šeštadienį su viena užkietėjusia žveje nuplaukėm mes su valtele į savo įprastą vietą Plinkšių ežere, karšių, nes praeitą savaitgalį jie kibo gerai, tai galvojom, kad ir dabar taip bus. Svarbiausiai, oras malonus, nelyja, nešalta, o ir variklį pavyko suremontuot, kad nereiktų mojuot irklais, nes nemažą galą reikia nuplaukti...
Tiksliai tos vietos neberadom, nes kažkoks švancas panaikino pažymėjimus
. Bus gerai ir apytiksliai, nusprendėm, sumetėm inkarus, užsišėrėm ir, užmetę į 11-os metrų gylį pradėjom laukt, karšio ...
Kibimai prasidėjo neužilgu, bet tik smulkmė suvirpindavo plūdes: aukšlės, kuojos, karšiukai, ešeriukai...
Aš šįkart plūdinę susirišau ant trumpo spininginio koto, manydamas, kad iš valties jis bus tinkamesnis, bandžiau keist sistemas, kuri tiks geriausiai tiems karšiams motininiams. Labai gerai pasiteisino ,, paternosterio“ sistemėlė, plūdė parodydavo kiekvieną žuvies prie masalo prisilietimą, bet – vienas dalykas yra žvejot šia sistema gaudant spiningu, o visai kas kita – plūdinuke.
Kadangi, pakirtęs žuvį, negalėdavau jos traukti koto ir ritės pagalba, nes plūdės stop mazgas, atsirėmęs į pirmą žiedelį, nusismaukdavo, ir pamesdavau gylį, tai pakirtęs žuvį, imdavau už valo, ir ištraukdavau žuvį. Kai tik ištraukdavau sistemėlę iš vandens, dažniausiai viskas ir susisukdavo
. Valas pasitaikė su ,,atmintim“, susigarankščiavo, tai tie susipainiojimai tik dažnėjo. O mano žvejybos kompanijonė traukė žuvį po žuvies be jokio vargo. Aš spjaudžiaus ir painiojau sistemas, jin su savo teleskopu, kuriuo žiedeliai didžiuliai ir stopmazgį galima dėt ir tą pirktinį, silikoninį, ar guminį, ar dar kaip jis ten vadinasi, vis ištraukdavo karšiokus. Aš ištraukiu aukšlę 30 g, jin karšiuką 100 g, aš kuoją 50 g, jin karšiuką 150 g, aš karšiuką 80 g, jin karšioką 200 g ...
Maždaug tokiom proporcijom mes ir žvejojom, nors, kaip minėjau, aš dažniau painiojau meškeres, o jin žvejojo...
Eilinį kartą mėgindama kažką pakirst, Rita, nusistebėjo:
-Ne, nu kur čia dabar galėjo užkliūt tokiame gylyje...
Pagaliau ir tu turėsi ką raišioti, tyliai apsidžiaugiau
, matydamas, kaip jinai tampo teleskopą o valas nė krust. Bet tuoj pat nustemba, kad ta kliūtis pradeda judėti, žvejė jau džiaugiasi pakibusia neeiline žuvim, sakydama:
- Nu dabar tai 4 kg karšis tikrai ..., - o aš, matydamas kas vyksta, kad jau koto viršūnė atsidūrė vandenį, šūkteliu- stabdį atleisk, greičiau stabdį atleisk...
Matau, kaip grabaliojasi, dar nesuprasdama į kurią pusę jį sukti, bet, neužilgo išgirdau švelnų ritės trrrrrrr, ir man ant dūšios palengvėjo...
Visi įvykiai rodo, kad žuvis bus neeilinė
, patariu priveržt šiek tiek stabdį, nes žuvis tolsta nuo mūsų gan sparčiai... Jau jinai, padariusi gan didelį ratą, atsiduria kitoje pusėje Kazankos, taip mūsų išsinuomota valtis vadinasi.
,,Karšis“ , pajutęs didesnį pasipriešinimą, irgi rodo savo jėgą, staiga jis iššoksta iš vandens ir aiškiai pamatau, kad tai lydeka...Nors kiti ir neįžiūrėjo, girdžiu spėlioja, kas čia gali būti, gal starkis, gal dar kas, o aš aiškiausiai mačiau, kad lydeka, ir nepasirodė jin man didelė, gal 2 kg, pagalvoju.
Jei iki šio momento pavadėlio, kuris tik 0,16 mm mono nenupjovė, vadinasi kabliukas įsikabinęs geroje vietoje, už lūpos kraštelio. Bet, už kraštelio, nereiškia tvirtai ir bet kuriuo metu gali atitrūkti, spartinti įvykių negalima.
Žvejė vis bando man įsiūlyti perimti meškerę, o aš, kratausi atsakomybės, nes, kad čia viskas baigsis laimingai, mažai šansų. Žiūrovų irgi netrūksta - netoliese mūsų, plūduriuoja dar trys valtys ir viena tolėliau.... Vieni žvejai neseniai baigė žvejybą ir buvo beplaukią link kranto, bet sustojo ir stebi įvykius, kuom čia viskas pasibaigs...
Galų gale, pagalvojęs, kad gal nepadarysiu blogiau, perimu teleskopą. Pradėjęs reguliuoti stabdį, suprantu , kad jis niekam tikęs, stringa, atsuki, per laisvas, šiek tiek priverži, užsiveržia per stipriai, o kai žuvis padaro stipresnį judesį atstringa ir pradeda suktis per laisvai... Bet geriau toks, nei jokio, tik neaišku, ar nepastrigs visai....
- A čerpuoka torat?, - išgirstu iš valties netoliese.
- Nu ne, naturam, - laikydamas įtemptą valą atsakau ir matau, kaip jie pradeda artintis link mūsų, o priekyje stovintis vyras, pradeda ruošti graibštą.
Žuvis vėl iššoka iš vandens ir tada visi jau pamato, kad čia lydeka, o iš besiartinančioje valtyje sėdinčios trijulės pasigirsta spėliojimai, 8, 7, 9 kilogramai bus...
Žuvis arčiau jų, nei mūsų, jiems geriau matyt, pamanau, bet jeigu tiek sveria, tai mums ragai...
O žvejys su graibštu pasitaikė patyręs, iš pirmo karto paėmė ir ,, pasėmė“ žuvį, nors aš iš savo vietos nemačiau net jos, bet stengiausi ,,vairuoti“ į ten kur jis kiša ,,sačioką“.
Kai priplaukęs prie mūsų padėjėjas įkėlė graibštą pas mane, žvilgtelėjęs supratau, kame šaknys, kabliukas buvo įsikabinmęs lydekai tiesiai į išeinamąją
, ir taip stipriai, kad aš rankomis niekaip jo negalėjau iškabinti, bet galop, panaudojęs žirkles vietoj pinceto, atkabinau...
Džiaugsmo buvo nemažai, tokio laimiko dar nėra Ritai pasitaikę...
Žvejojom karšius toliau, vis prisimindami dienos įvykį. Tiksliau, Rita žvejojo, aš painiojau meškeres....
Didžiausios jai vakar papuolusios žuvys:
O čia liamikio autorė :
P1090045.JPG (45.73 KiB) Peržiūrėta 13727 kartus(ų)
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.