Rugsėjis. Ko gero mieliausias metų mėnuo. Miestai pilni žmonių grįžusių iš sausakimšų papludimių, gamtoje rodosi pirmieji gamtos snaudulio pradžios ženklai, retai besutiksi besilinksminančius ant upės kranto tautiečius. Bet juk ne tai sukelia džiaugsma mums, prisiekusiems žvejams, kurie be meškerės neįsivaizduoja nei vieno savaitgalio, nei vienų atostogų. Rugsėjis vieniems asocijuojasi su aštradančių sujudimu, todėl didžioji žvejojančios tautos dalis deda į šalį labai lengvos klasės meškerykočius, traukia iš kampų grėblio koto standumo spiningus ir rūšiuoja medinukus ežerų šturmui. Kita žvejų dalis traukia prie upių, kur tikisi susikauti su stipria, neseniai iš jūros atplaukusia lašiša.
Šiais metais visą laisvą rugsėjo laiką skyriau patirti tą jausmą, kai kitame valo gale pajauti laukinę taškuotosios žuvies jėgą.
Pre-Season
Viskas prasideda čia, tiek riaušės, tiek apsipirkimas ateinančiam sezonui. Prie parduotuvės durų mus pasitinka gerą gyvenimo dalį prie įvairių upių praleidęs vyriškis. Nors sakoma, kad žūklėje praleistas laikas į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas, jis atrodė taip, kad norėjosi atimti burnoje smikstančią cigaretę. Mes čia nebe pirmą kartą, todėl žinome, kad yra tik vienintelis būdas pereiti skersai parduotuvės iki kitame jos gale kabančių voblerių – rankomis užsidengti akis taip, kad liktų tik mažas plyšelis. Jei bandysite eiti ir dairytis į šalis, net neabejoju, kad atsistojus prie kasos reikės užstatyti butą, o jei leisitės į kalbas su pardavėjais, teks parduoti inkstą. Žinoma, be inksto nebus taip lengva eiti namo (automobilį jau būsite iškeitę į tris kabliukų pokelius ir seną išparduodamą valą), tačiau galėsite džiaugtis dideliu maišu vobleriu, o gal net ir nauju spiningu.
Per plyšį tarp pirštų pamatau keletą kabančių voblerių. Kadangi nenoriu daugiau jų pamatyti ir būti sugundytas kažkokių šamaniškų kerų, kurių nesuprantu iki šiol, imi vilioklius ir apgraibomis braunuosi iki kasos stengdamasis neišvartyti tvarkingai sudėtų „kryžių“, nes tuomet tikrai teks pažiūrėt ką užkabinau, vadinasi būsiu priverstas nupirkti, tada nejučiomis pakelsiu akis į lentynose surikiuotas rites, paimsiu keletą, akies krašteliu pamatysiu sukrautus japoniškus voblerius, pradėsiu dėti pastaruosius į kišenes.. Na, o malonusis pardavėjas, pagaliau surūkęs paskutinę cigaretę ir sutrumpinęs gyvenimą eiliniais metais nepaliaujamai klaksi mygtukais kasoje, galų gale pareikšdamas, kad aš skolingas automobilį, namą, žmoną ir sveiką inkstą. Viską apgalvojęs dar prie parduotuvės durų, stipriai spaudžiu ranką prie akių, kita ranka dedu ant prekystalio paimtus medinukus ir kažką, ko nemačiau, bet ranka užkliuvo – pažiūrėsiu kas tai kitoje upės pusėje. Imu iš piniginės pirmą pasitaikiusį banknotą.. Na, tiksliau pardavėjo paragintas imu jų šūsni, keletas nukrenta ant žemės, bet nė nemanau jų ieškotis, tegu lieka arbatpinigiai.. Tikiuosi pardavėjas už juos nepirks cigarečių, nenorėčiau, kad mirtų anksčiau laiko ir daugiau nebepapasakotų apie kiekvieną į upę atplaukusį šlakį, lyg su jais būtų seni bičiuliai kadaise bare išlenkę po bokalą alaus.
Viskas, aš jau lauke, nueinu saugiu atstumu, kad netyčia nepamatyčiau vitrinų ir atsidengiu akis. Jau neblogai, pasiėmiau tai, ko man reikėjo. Tik kažin ar taškuočiai pagalvos, kad jiems to reikia taip pat... Dabar jau niežti delnai. Įtariu, kad jie nori būti prigludę prie kamštinės rankenos. Viskas, kitą savaitgalį pradedu. Bus ir lašišų, ir šlakių... ar nieko nebus...
Išvyka 1
Rugsėjis atėjo nelauktas. Motulė gamta dar galėjo leisti ilgakojoms blondinėms pasimėgauti pajūrio smėliu plieskiant turkiškai vasarai būdingam karščiui. Na, bet prieš vėją nepapūsi. Upėse jau kuris laikas vandens lygis laikosi gana aukštas, temperatūra žema, o forumuose žvejų fantazijas kaitina diskusijos apie jau pasirodžiusius pirmuosius karališkųjų žuvų būrius. Draugas nemaloniai nuteikia, kad atėjęs į vieną labiausiai Vilniaus spiningautojų ir muselininkų pamėgtą rudeninę vieną nerasiu kur kojos pastatyti. Tačiau atėjus prie upės viskas gana stipriai skiriasi nuo fantazijų forumuose.. Oras tikrai dvelkia rudeniu, gervės jau išauginusios jauniklius traukia nuo lizdų savo balsais priversdamos pakelti akis nuo upės aukštyn. Pakrantės žolės nebėra tokios, per kurias braunantis reikia kardo.
Šiandien mano kolega – tėvukas. Tiesa, jis dar nemano, kad jau laikas lašišžuvėms, todėl ramiai traukia link ne vieną šapalą padovanojusių gilumų. Jau pirmas pusvalandis prie upės parodė, kad ji gyva. Per metrą nuo kranto atakavęs salatis tikrai būtų sustabdęs širdies stimuliatoriaus darbą. Jei tik tokį turėčiau. Ir jis buvo toks įžūlus, kad sugrįžo pasižiūrėti ar aš dar gyvas. O aš toks buvau, todėl jis pasitraukė taip ir neparagavęs gana agresyviai dirbančio „Team esko“. Dar nespėjus atsigauti po tokių išdaigų, kotą supurto žuvis... Na tikrai, kažkas užkibo. Tiesa, dryžuotajam „šlakiui“ sunkokai sekėsi kovoti prieš lašišinį kotą. Juolab, kad plėšikas svėrė ne daugiau, nei 100g.
Beveik pusės kilometro atkarpą praėjau tik atkabinėdamas žoles nuo kablių, kai vėl – smūgis. Šį kartą plėšikas tikrai bandė apsimesti šlakiu, užsimaskavęs meistriškai.
Pasirodo, kad ešeriai šiandien valgė viską. Tėvuko šapalinių voblerių net nedavė pauostyti žuvims, kurioms jie buvo skirti. Tiesa, mano didesniuosius masalus griebė išverstaakiai, tuo tarpu kolegos mažylius atakavo ir pusės kilogramo dryžuotis gurmanas.
Pirmąjai dienai užtenka. Man, kaip UL – tui prijaučiančiam, žvejyba tokio kalibro masalais parodo, kad tai ne tas pats, kaip mojuoti vytele.
Išvyka 2
Draugo žinutės, kad turėjo pasikabinęs taškuotą žuvį truputi sujudino širdį. Na, nelabai daug, kokių 20centimetrų nuo krutinės ląstos. Juk negaliu sėdėti namie, kai aplinkui vyksta tokie dalykai. Laiko nedaug, gal net visos dvi valandos. Nors, kai upė teka praktiškai po langu, galima sau leisti ir tai. Jau iš kolegos žinau, kad vanduo labai stipriai pakilęs po praūžusių liūčių. Bet ką pamačiau atėjęs, nemaloniai nustebino. Vandens buvo tiesiog per daug. Supratau, kad padariau klaidą neužsidėdamas bridkelnių.
Pradedu upės šturmą. Tiesą pasakius, eidamas čia galvojau, kad nieko nepagavęs į šuns dienas išdėsiu voblerį, kurį kolega rado upės pakrantėj ir atidavė man. Maniau, kad jis nieko vertas, prastai užsimes, nelaikys srovės, galų gale, sulūš kurio nors metimo metu. O jis, pasirodo, kad suviliojo daugiau, nei pusmetrio lydekaitę. Teko atsiprašyti ir atsisakyti minties įkišti jį į pirmas pasitaikiusias kerplėšas. Juo labiau, kad jis ir metėsi kokius tris šimtus aštuoniasdešimt du kartus geriau, nei tikėjausi, nei karto srovėje neiškrėtė pirueto.
Beje, grįžęs namo (liaudiškai kalbant) “pagooglinau” ir išsiaiškinau, kad tai Dorado stick modeliukas, gana plačiai naudojamas upėtakių žūklėje. Tiesa, kiek mažesni jo gentainiai. Šiaip nemėgstu jokių “vivingrų”, “aisių”, “doradų” ir kitų panašios kilmės “buratinų”, tačiau šio nepaleisiu plaukti pasroviui be valo. O jei nutrauksiu – nusipirksiu naują. Tiesiog neįtikėtina kaip gali būti toks kainos – kokybės santykis. Per dieną jų galima nutraukti visa saują, bet vistiek nepajausti finansinio nuostolio. Ir visai nebūtina pardavinėti vidaus organų, kad tokį turėtum savo dėžutėje. (Vis dar netikiu, kad prieš tris valandas buvau pasiruošęs juo įkurti židinyje ugnį).
Na, bet žvejyba po kelių metimų nesibaigia. Stebiu upę, keičiu masalus. Kol kas jokios gyvybės. Kad būtų dar blogiau, įkabinu ryškų 6cm voblerį į kelmą. Jis prie pat kranto, todėl mėginu prieiti, bet pasirodo, kad krantas smarkiai apsemtas ir pasigailiu antrą kartą neužsidėjęs bridkelnių. Nors.. Vakare nereikės kojų plautis. O ir voblerį išlaisvinau. O ir priekyje kažkas suraibuliavo. O ir prarasti nėra ko, kojos visvien šlapios – metu – yra. Labai keistas priešinimasis, tikrai ne lydeka, bet ir ne ešerys. Tai kas dar galėjo tokį ryškų masalą sugalvoti paragauti?
Pasirodo ir storasprandžiai ne tokie jau taikūs gyvūnai. Dabar tai jau viskas, reikia džiovintis kojas, kad sezonas nepasibaigtų čia.
Išvyka 3
Kodėl kalbininkai turi kištis į mūsų gyvenimus ir aiškiti kaip mes turėtume kalbėti vieni su kitais? Kodėl nebegaliu sakyti, kad „vobleriu pagavau lašiaką, kuris atitiko megėjiškos žūklės taisykles“?
Dabar turėčiau išsireikšti „Lašiša buvo pagauta naudojant blizgę su liežuvėliu. Žuvis atitiko mėgėjų žūklės taisykles“. Taip, tai taip emocinga.. Rimtai, labai džiaugiuosi, kad jūs taip prasmingai leidžiate laiką, todėl šios dienos aprašymą, sukurtą kompiuteryje įvesties įrenginiu, skiriu tik jums.
Šiandien visą žvejybos laiką lydėjo malonus lietus. Na, gal būti jame ir nelabai didelis malonumas, bet jis man draugas, nes nuveja nuo upės mažiau pasirengusius. Tiesa, jau nebepamiršau „veidersų“, dabar galiu drąsiai bristi vandenin iki krūtinės, tik nerandu kur. Oras, kaip ir draugas nuo ryto žvejodamas ežere iš valties sakė, turėtų patikti lydekoms. Pirmas žvejybos pusvalandis tą įrodo, kai keliamą iš vandens voblerį bando sugriebti aštriadantė. Dėja – jai nepavyksta. Tik nežinau kuriam tai yra blogiau.. Pradėjau traukti voblerius „tvičinant“ (ech, tikiuosi, kad ūsuotieji dieduliai sėdintys aplink stalą ir galvojantys kažkam pavadinimus, kas jau juos turi metų metus, skaitys tai..) ir pirmos „pravodkės“ metu japonišką stebuklą atsiveja lydeka pražiotais nasrais. Nežinau ko labiau išsigandau, ar, kad nespėsiu pakirsti, ar, kad plėšrūnė nurys per giliai ir lengvu judesiu nurėš pintuką, bet rezultate užkertu per anksti ir galiu pasigrožėti nuplaukiančia margašone. Rodos, kad visoje upėje jų knibždėte knibžda, tai šen, tai ten nuveja mailiaus pulkelius. Šventoji okupuota. Nors turėtų būti užimta atėjūnų iš jūros, bet partizanai dar „laiko“ frontą. Šiuo atveju tai piktina. Deduosi masalą, kurio nebūtų labai gaila paaukoti kovotojui aštriais dantimis ir leidžiu netoli priešingo kranto. Pirmas leidimas – nieko, antras – nieko, trečias – yra... Tikrai yra. Srovė toje vietoje nėra labai maža, tai tik padidina pasipriešinimą. Mintyse piešiamas kelių kilogramų partizanas, tačiau su kiekvienu ritės pasukimu svoris mažėja. Pamačiusi, kad pasipriešinti nepavyks – nėrė po mano kranto žolėmis, kur su kolega turėjome ravėti žoles, kol pasiekėme įsipainiojusią lydeką.
Bent jau ne „sausas“. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Vadinamojo „kolchozo“ dar nematyti, gandai dar neįtikino norinčiųjų atvykti.. Gal ir gerai, kuo ilgiau būsite namie, tuo mažiau nutryptų pakrančių liks, tuo mažiau tuščios taros mėtysis pakrantėse, o vėliau ir plauks upe...
Išvyka 4
Bandome šturmuoti upę su kolega Arvydu. Dar nespėjus nusileisti šlaitu prie upės mūsų staigų upės užėmimą sustabdo gamta – dangus rengia tikrą „elektro-techno“ koncertą. Palaukiam, be bilietų pasižiūrime jį. O tada prasideda neoficialioji dalis – koncertuojame mes. Tiesa, per žiedelius „bėgantis“ valas tokio galingo jausmo nesukelia, bet atpalaiduoja tai geriau.. Žuvis nerodo noro paragauti nei mano, nei kolegos masalus. Aštriadantės kelia puotą priešingame upės krante. Kaip visada, atrodo, kad jis ir patogesnis, ir žuvingesnis, bet protas bando prieštarauti teigdamas, kad viskas ten taip pat. Praėjus pusei žvejybos laiko, prie pat kranto kažkas labai nemandagiai bando nuo paviršiaus sugriebti jau keliamą beveik 8 cm ilgio masalą. Po keletos metimų tai pasikartoja ir dabar turiu. Ech, vėl dryžuotis susigundė gerokai jam per dideliu masalu. Kur jūs būnat, kai bandau spiningauti nedideliais minnow tipo vobleriukais?
Paėjėjus keletą dešimčių metrų, medžiojančios žuvies sukeltas garsas priverčia pasukti galvą ir prasideda mėtymo į vieną tašką maratonas, retkarčiais pertraukiamas pasikeisti voblerio modelį ar spalvą. Tačiau tai nieko gero neduoda. Tai išvis nieko neduoda, todėl nusprendžiu judėti toliau. O toliau manęs kažkas laukia. Traukiant masalą skersai upės, viduryje srovės kažkas svaraus sustabdo neseniai pamiltą „dorado stick“ modeliuką ir pradeda vynioti valą nuo ritės. Tačiau kažkas atsitiko, žuvis paprasčiausiai paleido masalą iš nasrų. Tokį skonį. Dar dabar nesuprantu kodėl. Juk namų darbus atlikau – kabliai pakeisti į „owner“. Nors ir žinau, kad tikriausiai čia niekas nebenorės šio masalo, mėtau toliau, o tai vainikuoja, jei taip galima pavadinti, nelegalios lydekos pamėginimas pratyti „lazdelę“. Dėja, pasisekė susigrūsti tik pusę. Gal paaugusi sugebės ir nurėžti valą. Reikia prisiminti, kad kitąmet čia gaudant naudoti metalinį pavadėlį...
Išvyka 5
Smagu, kad kartais galiu išbėgti ir kelioms valandoms po darbų paspiningauti prie tekančio vandens. O gal šiandien man pavyks, o gal.. Oras fantastiškas – tvieskia saulė, dvidešimt laipsnių šilumos, net nepasakytum, kad ruduo. Tiesa, tame matau problemą – maniau, kad rudens vakarą man nebus reikalingi akiniai, bet pasirodo jų man tik ir trūksta. Besileidžianti saulė spigina tiesiai į akis, todėl masalo stebėjimas kiek komplikuotas. Pasirinkau maždaug pusės kilometro ruožą ir jame mėginau patikrinti kiekvieną centimetrą, kad tik jokia taškuota žuvis nepraplauktų nepastebėjusi mano siūlomų gardėsių. Perėjus atkarpą aukštyn prieš srovę, atrodė, kad galėjau dėžutėj turėti nors ir NASA sukurtus masalus, visvien nebūčiau nieko suviliojęs. Judėdamas žemyn pradėjau kruopščiau tikrinti upę, stengiausi pravesti masalą įvairesniuose vandens sluoksniuose, traukiau per tas pačias vietas skirtingomis kryptimis, bet viskas bergždžiai. Buvau jau benuleidžiantis rankas ir bepradedantis save kaltinti, kad užuot nuveikęs ką nors namie, išlėkiau porai valandų prie upės. Bet, pasirodo upėtakio imitacija suveikė – grobuonis puolė visai netoli kranto ir iš netikėtumo mane privertė pastatyti koją ten, kur žemės nebebuvo – teko pažiūrėti koks gylis prie kranto. Na, nepaskendau, šiaip taip išsikabarojau ir jaučiu, kad plėšrūnas vis dar kitame gale. Ne, tai negali būti lašiša, nes kol kabarojausi, valo ant ritės nebūtų likę. Bet ir ne lydeka, ir ne ešerys, ir ne šapalas ir ne.. O, tai vis gi taškuotasis. Kovoja iki paskutinių metrų, o ir ant kranto nenustygsta vietoje. Visą pusmetį nebuvau su jais susitikęs. Gražios žuvys gyvena mūsų upėse ir upeliuose. Greitai pridedu metrą, padarau porą kadrų, per daug nesigilindamas į kokybę, nes noriu kuo greičiau paleisti margį į laisvę.
Beveik 40cm. Savo trumpą išvyką laikau pasisekusia. Keista, kad dar nemačiau savo kelionių tikslo apsireiškimo upėje, kuris neverstų sudvejoti – jis ar ne jis čia pasirodė.. Bet aš dar pamatysiu, aš tikiu.
Išvyka 6
Šiandien atkeliavome į legendomis apipintą ruožą, kuris patiria kiek mažiau spaudimo lašišų gaudymo sezonu. Nežinau, ar dėl to, kad čia mažesnė tikimybė pagauti karališką žuvį (?), ar dėl to, kad ši vieta dar „neatrasta“ ir nepasidalinta tarp plačios „lašišautojų“ bendruomenės. Kaip bebūtų, nuo to mums tik geriau. Vien mintis, kad niekas neateis ir nepradės mėtyti vartiklės Tau po kojomis, prideda pasitikėjimo. Užsiimu poziciją kaip kulkosvaidininkas Normandijos pakrantėse, pradedu atakas. Pirmieji į kovą stoja žvalgai. Kelmų nėra, dugne akmenys, srovė pradeda lėtėti. Tiesiog idealios sąlygos pravedimams ir lašišžuvėms apsistoti. Man bemėtant, tėvukas pasigenda poliarizuotų akinių ir juda automobilio link. Vienus voblerius keičia kiti, bet rezultatas toks pats.
Štai, jau ir kolega grįžęs, pasidavė į kitą pusę. Aš jau pakankamai nemažai voblerių pravedęs pro akmenyną, seguosi japonišką kūrinį. Jei jis nebūtų masalas, neabejotinai galėtų būti pasididžiavimas Luvro ekspozicijoje. Pirmas metimas prieš srovę, tolygus pravedimas.. Ne, taip negerai, reikia patrūkčioti. Toje vietoje nedidelį plastiko kūrinėlį vertą pusės Mona Lizos, bet atsitiktinai nupirkto už niekingą inkstą, sustabdo gelmių žvėris. Tikras monstras. Ką dabar reikė daryti. Pasiruošk sprintui pakrante. Tokios ir panašios mintys lindo į galvą pirmomis kovos akimirkomis. Surėkui tėvukui, kad turiu. Šis per krūmus bando atbėgti pas mane. Tuo tarpu jau nujaučiau, kad žvėris nėra jau toks piktas tigras. Dar po minutėlės jau vedžiojau jį kaip nedidelį čichuachuą ant pavadėlio. Kolegai dar nespėjus pribėgti jau sugebėjau ištraukti jį iš vandens ant žolės. Žinant, jog tai pirmasis tokio kalibro taškuotis, manau, kad visai neblogai.
Visos procedūros atliekamos greitai ir drėgnai, kad žuvis atsigautų.
66cm ir 3,1kg. Jau „pilnametis“. Bet siunčiamas atgal pas savo būrį gydytis žaizdoms ir pamiršti jaunystės klaidą – pasimauti ant „khamsin‘o“. Žinoma, atsispirti nėra taip paprasta. Juk ir Mona Liza traukia savo paslaptinga šypsena.
Žvejybos laikui tiksint į pabaigą, tėvukas dar sugebėjo pakrantėje suvilioti aštriadantę, kuri godžiai nurijo masalą jau svajodama, kaip jis tirps plėšrūnės skrandžio sultyse. Teko nusivilti. Nors, kita vertus, jai belieka pasidžiaugti, kad mes labai humaniški ir atleidžiame tokį mėginimą pasisavinti turtą. Gal kitą kartą bus atidesnė rinkdamasi grobį.
Gal kolegos Lauryno išsakyta mintis „Koks kaimo turizmas, jei ne už penkiasdešimties kilometrų nuo namų“ ir turi prasmę. Kartais sezono žuvis gali ir nelaukti po namų langu. O gal gali priplaukti ir iki durų?
Išvyka 7
Kartais reikia tiek nedaug, kad nuveiktum didžius darbus. Pavyzdžiui šiandien. Užteko trumpiausios žūklės per pastarąjį išvykų ciklą, kad sugebėčiau pagerinti asmeninį rekordą. Nors.. Koks čia rekordas, veikiau rekordukas, ypač prilyginus jį su patyrusių upėtakininkų grobiais.
Plačiau? Žinoma galima. Ruožas pasirinktas mano mylimas, tačiau rudenį labai apgultas gerbiamų museliautojų ir kitokio plauko žvejų. Negalima už tai pykti, visi nori pagauti, o upė ne man vienam priklauso – reikia dalintis, tegul tik kultūringai elgiasi. Einu prieš srovę, traukdamas masalą su srove mėginu įvairiausius pravedimus – nuo tolygaus iki aštraus ir dažno „tvičingo“. Tiesą sakant „trankiau“ voblerį taip, lyg jis būtų kažkuo prasikaltęs. Ir jis buvo – nesuviliojo laimikių. Nors dabar nežinau, tai mano ar jo klaida. Vis dėl to, beprotiškas „tvičingas“ atnešė dovaną – vobleriui prieartėjus prie kranto, masalo paragauti užsigeidė žvaigždžuvė. Ir ne bet kokia. Kokios spalvos, kokio žvakės, kokia jėga.. Nors tiesą pasakius, gaudant šlakius, naudojant ne visai švelnią įrangą, ta žuvis neatnešė nenumaldomo rankų virpesio, begalės emocijų, dešimčių žinučių draugams.. Tai buvo ne tai. Su tokia žuvimi reikia kovoti kitokiais įrankiais. Dabar ji net neturėjo vilties laimėti. Nors, iš kitos pusės, gal ir gerai, kad ji buvo greitai ištraukta ir paleista – turės daugiau jėgų tolimesnei medžioklei.
Pristatau savo gražuolį – „beveik pusės metro margis“. Ech, pritrūko vieno vienintelio centimetro – 10 milimetrų...
Taip, tai nelabai meniška, bet būdamas vienas ant stataus šlaito nelabai kuo galėjau pagerinti nuotraukos kokybę.
Išvyka 8
Praėjo lietūs, prabėgo škvalai, nupūtė vėjai. Jau galima judėti upės link. Oras tiesiog Dieviškas. Na, visi žino tą jausmą, kai atrodo, jog žuvis negali nekibti. O kaip bus šį kartą?
Ta pati upė, tas pats ruožas, tie patys melancholiški prisiminimai. Kiek žuvų čia man dovanojo upė. Tai maloniau, nei gauti gimtadienio dovaną. Ir kur kas dažniau.. Įdomu kokią staigmeną šiandien sugalvos upė.
Pirmoji staigmena, tai labai malonus, gaivinantis ir užmesti trukdantis į veidą pučiantis vėjas. Ačiū Tau, motule gamta, šį kartą tikrai padėjai. Per visą žmonijos istoriją daug kas bandė nugalėti gamtą, bet jiems nepavykdavo, todėl priešintis beprasmiška – telieka prisitaikyti.
Seguosi toliausiai skrendančius japoniškus voblerius su įmontuotomis magnetinėmis sistemomis ir pradedu „darbą“. Tiesą pasakius žūklės gale nežinau ar tai buvo malonumas, ar darbas, nes keturias valandas nepaliaujamai versti nemažą voblerį šokčioti lyg salsos šokėjai reikia truputi pasiruošimo. Po pirmųjų išvykų kuris laikas skaudėdavo rankas, pečius..
Eiliniai metimai prieš srovę ir „tvičingas“ pasroviui. Keli žingsniai į priekį, keletas pravedimų, keli žingsniai... Gal taip ir būčiau kulniavęs iki Kavarsko, tačiau stabtelėjau ties srovės sulėtėjimu, kur „orbituką“ atsivijo upėtakis. Nei didelis, nei mažas, atmetus, kad vandenyje daiktai atrodo didesni, kokie 35cm. Vienas metimas – atsiveja. Kitas metimas – atsiveja. Dar vienas – atsiveja. Margis spėjo apžiūrėti voblerį iš visų pusių, neperdedu nei žodžio – betraukiant iš vieno šono peršokdavo į kitą, užplaukdavo prieš masalą, sugrįždavo už jo, bet nepuldavo. Mėginau kuo įmantriausius pravedimus, lėtesnius, greitesnius, kol vieno pirueto metu žvaigždutė sugalvojo grybštelti masalą. Keista, bet owner kabliukas pabuvojęs burnoje sugebėjo išsprūsti. Kas dar keisčiau – upėtakis visai neišsigandęs apsisuko ir iš lėto nuplaukė gylyn. Pradėjau kratyti savo arsenalą – kelių spalvų „khamsin‘ai“, „team esko“, „chaosai“. Niekas nebeprivertė margio išlįsti... Kol vėl neužsidėjau „orbit‘o“ ir pirmojo pravedimo metu žvaigždutė vėl čia. Nenorėjau daugiau jam trukdyti – jei būtų norėjęs, būtų galėjęs kirsti per masalą daugybę kartų. Juo labiau, kad tai ne trofėjinis laimikis. Užsiimu toliau tuo, ko ir atvažiavau. Kabinu pakankamai ryškiai esamam vandeniui (skaidrus) „khamsin“ vobleriuką ir metu kito kranto link. Keli staigūs ritės pasukimai, kad užgilinti masalą, na, ir prasideda šokio kūrimas. Su kotu rankoje jaučiuosi kaip kompozitorius, kol mano kūrinio nepertraukia įkyrus ritės stabdžio zyzimas. Žuvis viduryje upės.. Prie mano kranto... Vėl viduryje.. Prie priešingo kranto. Stabdis tuo metu sukosi nenustodamas. O aš ir neskubėjau jo priveržti. Įvertinus, kad kliuvinių nėra, paskui žuvį galiu paėjėti, leidau jai pačiai „pasiganyti“. Labai panašus jausmas, jei prikabintumėt valą prie žirgo ir pliaukšteltumėt jam. Jis bėga kur nori, ritė dūzgia, visiems linksma. Rodos veikia. Nors ne, šlakiokas pasileido pasroviui, tenka spartesniu žingsniu žengti dvidešimt metrų, kol atsiduriu beveik vienoje tiesėje su juo. Dar truputi pažaidžiu ir matau, kad jau valdau situaciją. Mažylis niekur nebeplaukia toliau, nei 10m, bet paimti jo taip pat negaliu. Lendu į vandenį ir glaudžiu žuvį prie savęs. Taip, jis jau ant kranto. Gražuolis, tviska gražiau, nei grandinėlė iš „ebay“.
Vienam susitvarkyti, nufotografuoti, pamatuoti ir įamžinti paleidimą kiek sudėtinga, todėl geros kokybės nesitikiu. Fotografas nebūsiu. O žveju galėčiau. Gal jei kiekvienas dirbtų savo darbą, būtų geriau?
Sutapimas tai ar ne, tačiau tendencija ryškėja su kiekviena žvejyba – didžiausi laimikiai pagauti aštriu „tvičingu“ pasroviui. O šiandien įspūdžių pakaks – ruožą beveik baigiau, abejoju, kad kas dar čia bus po tokių šlakio išsidirbinėjimų vandenyje. Nors važiavimo namo priežastis gali būti ir kita. Tai raumenys. Jie mane pavedė (o gal aš juos?). Vis dėl to lašišų ir šlakių gaudymas yra labiau darbas..
Išvyka 9
Visą dekadą prakiurksojau namie, paskutiniems saulės spinduliams šviečiant pro langą. Nesugalvoju koks virusas ar bakterija galėjo taip pasielgti, bet net neabejoju, kad tai buvo planuotas išpuolis siekiant neleisti manęs prie upės. Tačiau aš vėl čia. Na tiksliau prie upės. Matau, kad savaitgalį čia nebvo labai ramu – keliukai išdraskyti lyg būtų vykę kariniai apmokymai, o populiaresnės vietos atrodo kaip po vestuvių. Sunkoka būtų nerasti norimos alkoholio taros. Pasirodo čia buvo žvejai, nes į laužavietę sumestos vartiklių ir voblerių pakuotės. Taigi, viskas suprantama – „žvejai“ „laistė“ naujus masalus, o po visko atėjo laikas važiuoti namo Sebastiano Loebo stiliumi.
Žvejybos pradžia primena sceną iš „krištatėvio“ – aplink spengianti tyla, upės vandenį šiaušia švelnus rudeniškas vėjelis, spalvos blankios, lyg nieko gero būti negalėtų. Nors to filmo nesu matęs, bet neabejoju, kad jei nebūčiau nuėjęs žvejoti, Korleonė būtų mane nušovęs į pakaušį. Tiesa, upė atrodė, kad mafija jau buvo čia. Nei vieno taip vadinamo išėjimo, jokių medžioklės ženklų. Rodėsi, kad tik mailius likęs Šventojoje. Bet taip nėra. Ir tai suskubo patvirtinti įmitęs šlakis, kuris lyg „Challenger“ šovė iš vandens, bet tuojau, po sekundės, tėškėsi ten pat su dideliu trenksmu, sukeldamas nemažesnes bangas, nei ciunamis prie Japonijos krantų. Mano kraujas tikrai nėra aplinkos temperatūros, todėl puolu raustis dėžutėje, kabinti masalus vienas už kitą įmantresniais pavadinimais ir mėtau skersai upės suteikdamas vobleriams gyvybės, tvičinguodamas net ir nelabai patogiomis pozomis. Dėja, jokio smūgio, jokio atakos. Nieko. Galų gale įkabinu į kerplėšą masalą ir nutraukiu. Iš mano lūpų išsprūsta šis tas nespausdinamo. Blogiausia tai, kad jis buvo brangiausias ir vienas kibiausių masalų dėžutėje. Ne, tai jau per daug, geriau būtų Don Vito susidorojęs su manimi, nes tokio voblerio praradimas yra baisiau už tai.
Sulaužiau tradiciją aprašyti tik tas žūkles, kuriose pagavau žuvų, tačiau norėjau pasidalinti netektimi ir pradžiuginti lietuvius.
Išvyka 10
Šiandien lyja. Nors praktiškai tai neturėtų būti kliūtis mūsų žvejybai. Nors tiesa – yra. Keliai vedantys prie upės nėra Europinio lygio, todėl esant tokiems orams niekada nežinai kaip toli teks nuvažiuoti. Arba neteks. Važiuojant miško keliuku vis dairomės kuris įvažiavimas nenumindytas automobilių padangų. Tenka judėti vis tolyn ir tolyn, nors dar tik 8 valanda ryto, bet upė apgulta labiau, nei vokiečių frontas antrojo pasaulinio karo metu. Vienoje stotelėje matau pažįstama veidą – Tironas su trimis ekipažais pakuojasi amuniciją. Mandagiai linkteliu galvą, tačiau sulaukiu tik padangas draskančio žvilgsnio, palydinčio mūsų civic‘ą. Neabejoju, kad mums linkėjo sėkmės..
Prie upės viskas kaip ir turi būti – vėjo gūsius keičia vėjo gūsiai su lietumi, arba dar daugiau lietaus su smarkesniu vėju... Keturios valandos prabėgo stuksenant dugno akmenis ir rankiojant žoles nuo voblerio kablių. Bet pasirodo, kad paskutinė rugsėjo žvejyba negali baigtis taip paprastai – eilinio traukimo metu, neabejoju, kad rusų povandeninis laivas įtraukė mano voblerį į sraigtus, nes pasisukiojęs vietoje pasileido pasroviui tokiu greičiu, kad ritė turėjo pradėti lydytis nuo karščio, tačiau to pavyko išvengti vien dėl to, kad sraigtas „pametė“ voblerį ir jis iššovė iš vandens prie mano kojų. Pajaučiau tikrą adrenalino bangą kūne. Galūnės virpa be paaiškinamo priežasties. Ką gi.. Buvo smagu.
Pietūs. Pats laikas papildyti skrandį, pasidalinti įspūdžius su tėvuku, nuraminti virpančias galūnes. Baigus pietauti jau kolega tvirtina, kad „yra“. Ir tikrai kažkas yra. Iki pat kranto tikėjausi pamatyti aštriadantę, tačiau vandens paviršiuje suraibuliavo taškai.. Pirmas tėvuko. Nors ir nelegalas, bet smagu.
Paleidimo nuotrauką dedu vien dėl fakto, nors ji gadina visą reportažą...
Kaip paskutinę rugsėjo žvejybą, vertinu palankiai. Juo labiau, kad pamačiau kaip turi atrodyti tikra lašišininko įranga. Nors dabar sudvejojau, ar ta ritė, kurią nešėsi praeidamas kolega, buvo skirta gaudyti, ar automobiliams užklimpusiems purve ištraukti...
Tai buvo viskas, kiek gaudžiau šį mėnesį. Na, nevisai viskas, tai beveik pusė žvejybų, kada buvo gaudyta. Tiesiog manau, kad ir taip per daug nuvarginsiu Jus skaitymu. Bet turėjote tai iškęsti, per daug ilgai nieko nerašiau.
Gaila, kad lašišos taip ir nepavyko pagauti, tačiau ir šlakiai yra labai neblogas laimikis pirmąjam sezonui tikslingame jų gaudyme.