Nr.12
---------------------------------------------------- Žvejybinis reportažas nuo Mažeikių krašto ------------------------------------
Gegužės pabaiga. Alyvos sužydėjo, ženklas, kad lynai turėtų kibti. Tuo labiau,kad tai vienur tai kitur pasigirsta, kad jie kimba. O ir pats jau ne sausas, jau pagavęs jų... Reikia vėl bandyti.. Nebandysi, tikrai nepagausi... Nepagausi lynų, tai nors karšiukų, raudelių bus.... Su tokiomis mintimis atsidūriau prie Juodeikių tvenkinio. Kaip ir priklauso, pasišėriau, užmečiau vieną fiderį ir vieną plūdinę...
Noriu lyno...noriu, noriu, noriu ...o norėt juk nedraudžiama...
Po poros valandų laukimo jau būtų gerai ir karšiukas, dar po valandos, sutikčiau ir su raudelėmis.... na nekimba, nors nusišauk... Prieš dieną tokius galiūnus išvelėjau iš to tvenkinio, iš tos vietos, kad oi, oi, oi, ...
o dabar tyluma, ramuma... Nors ne visai: paukšteliai čiulba, bebrai plaukioja , net uodega kitas išmuša tokį fontaną, lyg didžiausias rąstas būtų iš dangaus nukritęs
o ir žuvys paviršiuje supliauška, kartais kupras iškiša, bet nekimba. Po 4-ių valandų laukimo, šėrimo, meškerių permetinėjimo, masalų keitimo, kantrybė išseko...
Kažkada netoliese buvau apžiūrėjęs tokį tvenkinį, matėsi, kad ten gyvybės yra, bet konkrečiai, kas tenai gyvena, dar neteko įsitikinti...Galvoju,reikia pabandyti pavažiuoti iki jo, ar taip, ar anaip, čia nėra laimės man šį rytą ankstyvą. Dar tik 7 valandos, žvejybai laikas tinkamas...
Kaip taręs, taip padaręs, atsirandu aš prie to vandens: visi krantai apaugę nendrėmis, viduryje vėlgi matosi kažkokie šapai išlindę, kas byloja, kad ten gylis mažas, arčiau kranto, švariau...
Pirmas klausimas , kažin koks čia gylis, ir ar bent kiek švarus dugnas, kad įmanoma būtų meškerioti. Bandau nustatyti : užmetu, plūdė stovi, ištraukęs gylį padidinu, vėl užmetu, vėl stovi , ir taip dar keletą kartų, kol plūdė pavirsta ant šono...Nieko sau, visai netoli kranto, o gylis beveik 3 metrai, nustembu...Tuoj ištrauksiu meškerę, truputį pastumsiu plūdę žemyn, kad gražiai stovėtų, pakeisiu senus sliekus ant kabliuko, likusius nuo anos žvejybos, ir matysim, kas čia man pirmas užkibs, jei iš vis užkibs...
Užmetu, plūdelė atsistoja, ir....nieko laukt nebereikia, žiūriu, kad pradeda slinkti į šoną, įgydama visai neblogą greitį. Pakertu, kažkas geras aname valo gale pakibęs, bandau sulaikyti, bet nesiseka, plaukia tolyn nuo manęs savo maršrutu, aš nepasiduodu, ateik čia, kas ten toks esi, ritė žviegia visu garsumu... vienu žodžiu, galynėjamės, kas kurį įveiks...Jisai, o gal jinai, pakeičia kryptį ir pradeda plaukti link nendrių, ko aš visai nenoriu, tempiu link savęs kiek begaliu, o galiu nedaug, nes pavadėlis tik 0,12 mm, per daug griežtas negaliu būti, nutrūks ir viso gero, net nesužinosiu, kas ten toks buvo. O juk norisi labai, manau ir jums, beskaitantiems, jau norisi
... Ir staiga, kad šoks į orą... ir čia mano akys ant katos iššoko: lydeka, nedidelė, gal tik pusės metro ilgio, bet nustebau be galo susidūręs su tokiu laimikiu. Na, ne laimikiu dar, jis dar vandenį, tiksliau , jau ore, nuo manęs už kokių taip 10-ies metrų... Ilgai neskraidė, pliaukštelėjo vandenin ir nėrė tiesiai į nendres...Tik vienas Dievas težino, kur ten jai buvo kabliukas įsmigęs, kad dar iki šiol nenupjovė savo aštriais, kaip britva, dantimis, tokio plonyčio pavadėlio...
Valas apsuktas apie nendres, jinai nendrėse, aš tymt, tymt, nei krust. Bandau bristi arčiau, atsukti už jų užsisukusį valą, taip sakant, bandau gelbėti padėtį. Atrodo pavyksta, meškerę ištraukiu, o aname gale nebėra kabliuko ... laimikio, savaime suprantama, irgi...
Ne bėda, rišu naują kabliuką , maunu ant jo naujus masalus, bandau laimę toliau: lydekų tikrai nenoriu, ne jų aš čia atėjau, ne jų. Jei norėčiau jų, visai kitaip meškerė būtų surišta. Ko tai senokai jos manęs nebedomina, nebedomina tos kvailos (jei iš vis žuvis gali būti protinga ) plėšrūnės, griebiančios bet ką, ir bet kaip, kas tik plaukia pro jų nasrus, ar tai būtų metalo blizgantis gabaliukas, ar guminė neaiški žuvelė, ar tik pagaliukas su kabliukais besikraipantis. Tokią plėšrūnę pagauti sugeba bet kas, kas nors šiek tiek susipažinęs su žvejyba, neįsižeiskit spiningistai, čia aš tik taip mandravoju...
Bet va, pamėgink įsiūlyti savo masalus taikiai žuviai, kai jinai ir valgyti nelabai nori, velniai žino, ko ji kartais nori, aplink sukinėjasi, dugną knisa, maitinasi, burbuliuoja, o tavo siūlomų skanėstų neliečia, žuviai, kurios tu nori, o jinai tavęs, nei kiek
Norėčiau gražių karosų, gal lynų, gal raudžių, gal net karpių nedidelių pamatyti, užkibusių palaikyti, ištrauktus pačiupinėti, nupaveiksluoti, galiu ir atgal paleisti, nebėda, ne iš bado mirštam... bet juk nepasirinksi, norėti juk nedraudžiama
.
Kelis kartus lygtais kažkas bandė dar kibti, bet nepakirsdavau, matyt tokios ten ir žuvys tebuvo...Nors kažkas, laikas nuo laiko stambesnis supliauškėdavo, ar net nugarą parodydavo vidurį tvenkinio, pranešdamos, kad mes čia gyvenam, pamėgink pagauti
...
Saulė pakibusi jau aukštai plieskia, niekas nebepatampo nei plūdelės, reikia baigti, užteks šiandienai. Tokia jau dienelė šian nelabai sėkminga, visai nesėkminga...Kaip tas kad sako: jei nežinočiau, kad žvejyba ramina, visus sudraskyčiau, subinesa išspardyčiau
O prie šio tvenkinio aš dar kada nors sugrįšiu , ,,jej bogu" , sugrįšiu ....
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Prasidėjo birželis, pradėjau važinėtis į kitas vietas žvejoti. Labiausiai dabar kenčia Sedos ir Plinkšių ežero lynai, karšiai, kuojos ir raudės. Dažnai visai neblogai pasigauna. Kartais žvejoju vienas, kartais su kompanijone, kuriai žvejyba irgi pirmoje vietoje, o visa kita - paskui...
Vieną vakarą, pasižiūrėjęs meteoroligines prognozes, pamačiau, kad rytas gan vėsus, tik +2 šilumos, nusprendžiau nevažiuoti, mai šunys... O mano žvejybos partnerė telefonu prasitarė, važiuosianti, nebijanti šalčio... Ir iš vis, jei mes, daugumas žvejų sekame prognozes, ar slėgis nesikeitė, vandens lygis toks pat, temperatūra tinkama, tai ši žvejė, į tai nekreipia jokio dėmesio, sakydama, man tas nerūpi, nes vis tiek aš važiuosiu pažvejot, nepagausiu, tai nors gamtoj pabūsiu, atsipalaiduosiu nuo darbinių rūpesčių... Ir kas keisčiausia, nors kartais visos prognozės rodo, kad šiandiena nekibs, o jinai- bac ir prigaudo... Ir ką man tada reikia sakyti, kaip jaustis : D
Atsikėliau vistiek anksti iš įpratimo, galvoju, dar šiek tiek luktelsiu, kavos atsigersiu, pavalgysiu, jau ir oras sušils, o tada pasuksiu jai , jei sakys kad kimba, važiuosiu ir aš...
Skambinu :
- A kimb lynaaa? -, ir girdžiu atsakymą:
- Su lynaas visaa prastaa, net nedasejkiau anū... užtat su stirnuom liux, veina pateisiau unt keli vėjtuo
Bet pati sveika gyva , meškeris irgi sveikas , o mašina, užkiely unt trala, buoginam į metala lauža... Vo tep vo....
Paklausiau, ar nereikia padėti kuo, sako, jau viską pati susitvarkysiu, buvusi ir policija ir medžiotojas, ir viskas ok, išskyrus vargšelę Audi ...O rytoj, sako, pasiimk ir mane žvejybon, nes noras žvejot nedingo
Pažadėjau pasiimt , tuo pačiu aptarsim visus niuansus, kaip ten kas nutiko...
Stiprių dar yra moterų mūsuose, nesakykit
: D
Anksčiau, žvejodavo tik plūdinukėm. Dabar jau moka ir fiderį užmesti, ir ne tik užmesti, bet ir pagauti.
Šiaip jau darosi pavojinga ją imtis kartu, nes dažnai man nušluosto nosį :D. Va šioje bendrai sugaudytų laimikių iš Plinkšių ežero foto - visi didžiausi lynai sugaudyti jos:
Šioje laimikių fotkėje iš Sedos ežero , pats didžiausias karšis (1,6 kg)- irgi jos:
Juokais apie tai per SKYPE pasibėdavojau stipriam žvejui, gyvenančiam Airijoje, tai jis taip mane paguodė: ,, "naujokams sekasi" ... bet paskui naujokai virsta nebe naujokais ir viskas grįžta į savo vietas
“
Gal taip ir bus, matysim...
Žvejojant šiuos karšius Sedos ežere, pasidariau pertraukėlę, paėjėjau pasižiūrėti iki netoliese esančios įlankėlės. Buvau girdėjęs, kad joje įmanoma ir lynų pagauti, galvoju reikia ,,pračekinti“, ar įmanoma būtų žvejoti nuo kranto. Matau, kad neišsivalius, neįmanoma, bais jau prižėlusi pakrantė... Bet dar kai ką pamačiau- žolynas aptvertas srituliais.
Grįžęs papasakojau, ką mačiau, sakau, užkniso jau tie sediškiai, žvejoti tingi, tipo ,laiko neturi, bet skritulius pastoviai stato, ne pirmą kartą matau
. Sakau, reikėtų juos biški paauklėti, kad laikytųsi taisyklių , reikėtų pranešti gamtosaugai. Nei tu skambinsi, nei ką, tik pliurpi , sako mano kompanijonė.... Ach taip, paimu telefoną ir surenku 112, patikrinsiu tuo pačiu, ar beįmanoma juos prisišaukti šeštadienį, kai visi ilsisi : paaiškinu situaciją, neužilgo perskambina inspektorė pasitikslinti, kas ir kaip. Panašiai po valandos , kitoje ežero pusėje, matau privažiuojant GA džipą su priekabėle, ant kurios valtis . Skambina man, sako, matau vidurį ežero vieną skritulį , o čia kiti - vandens lelijų žiedai balti... Nuėjęs prie įlankėlės, pirštu parodau kur jų yra daugiau. Inspektorius sako, ne didelė čia bėda, vienoje vietoje 4 skrituliai, o tas kitas vidurį, gal visai kitų žmonių. Tenka man paaiškinti, kad taisyklės reikalauja, kad prie žvejybos įrankių būtų ir jų prižiūrėtojas. Sakau, gal jisai, kas čia sustatė juos, dar keliose vietose yra pristatęs. Inspektorius nesiginčija, tik pasako, kad mano tiesa, ir teks leisti valtį į ežerą, sako, nusileiti į pakalnę dar pusė bėdos, bet va, užtemti atgal į kalną, gali pritrūkti jėgų...
Taip išaiškėja jo nenorėjimo plaukti priežastis...
Pasiplaukioję, surinkę skritulius, praplaukdami paaiškina, kad skrituliai buvę užtaisyti su boiliais: stambiems karpiams, lynams, karosams, karšiams. Rimtai paruošti skrituliai, sako, net su švieselėmis naktiniam stebėjimui...Jei kas liks nepatenkintas, kad dingo jų įrankiai, lai kreipiasi į Mažeikių GA, paaiškina...
- O jei jie vietoj kreipimosi mums padangas supjaustys, snukius išdaužys, kaip tada,- klausiu su šypsena veide?
Inspektorius su inspektore , ar tai negirdėjo mano klausimo, ar apsimetė kad negirdi, nuplaukė į kitą ežero kraštą patikrinti ten situacijos, ir grįžę savo krantan, pradėjo sunkiai vilkti valtį į krantą, į kalną prie mašinos...
-----------
Tai va, taip ir gyvenam paskutiniu laiku: kartais lynai nuo tiltelio, kartais iš valties Plinkšių ežere, kartais karšiai, karosai, kuojos nuo kranto su fideriu Sedos ežere. Ėjo kalbos, kad be proto kimbo karšiai Juodeikių tvenkinį, kol kas netikrinau, neįmanoma visur suspėti, tuo labiau, kad dabar, kai jau baigėsi draudimas gaudyti žiobrius, Ventos upė ties Mažeikiais, rodo stebūklus. Vanduo pavasarį buvo žemas, juk net nebuvo pavasarinio polaidžio, nes žiema praktiškai be sniego, ir kai kurie manė, kad žiobriai pas mus neatplauks, nes sunku bus jiems užšokti ant Kuldygos slenksčio...
Atplaukė ir džiugina... Vimba šiemet kimba nuostabiai, kelios valandikės ir dienos normą prirenki. Aną rytą pririnkau net dvi normas. Gaudau ir leidžiu į skiaurę... Po kiek laiko prisiruošiu patikrinti, ar neviršijau leidžiamo svorio. Kilsteliu skiaurę, o tenais bematau tik 4 žiobrius, ištraukęs žiūriu, kad atsiradusi skylė dugne...
.Kai kam pasisekė
, užtaisau skylę ir žvejodamas toliau, nesunkiai prirenku naują normą...
Pridedu dar nuotraukyčių, kad įsivaizdotumėt, kokius vaizdus mano akis glosto ankstyvais žvejybos rytais, ar vėlyvais vakarais, ar naktį:
O vieną dieną birželio vidurį, patapau įsipareigojusiu... Feisbuke, kaip dabar madoj, nepasiskelbiau , bet toks jaučiausi... Tad kitą rytą tik prabudęs , dar neprašvitus, sėdau mašinon ir išlėkiau aplankyti savo draugelio. Tik užgesinus variklį, iškart ir prisistatė... Matyt vakarykščiai įsidėmėjo jo garsą, ne tik mane, gerą dėdę, kuris neblogai pavaišino ...
Na ką, susirenkam žvejybos reikmenis ir pėdinam į pakrantę žiūrėti, ką šį rytą Dievulis mums pusryčiams pasiūlys...
Suskaičiavau, 7-ios žuvys jo skrandyje telpa, 8-os jau nelietė...Po gero pusvalandžio, dar dvi...ir viskas, užteks, sako, kiek gi galima
Aišku, ne veltui vaišinosi, saugojo meškeres, nagais braukdamas per striukę, ar kelnes, pranešdavo apie kibimus, jei užsižiopsodavau ...
https://youtu.be/qY68_NO0E2Q
O čia - kas man liko nuo draugelio pusryčių ...
Neilgai tęsėsi mūsų draugystė, vėliau dar kelis kart ten nuvykęs, jo jau neberasdavau, neaišku kur pradingo...
Va tiek trumpai naujienų iš šiaurinės Žemaitijos.
,,Nie puxa, nie pėra“, ką išvertus reškia, nei žvyno nei uodegos, arba, kitaip sakant, kad jūs nieko nepagautumėt, mieli Lietuvos žvejai ir žvejės
Reportažo autorius džiaugiasi karšiuku :
P1150597.JPG (72.42 KiB) Peržiūrėta 14352 kartus(ų)
O pabaigai paragaukime kokosų aliejuje kepto lyno iš Plinkšių ežero:
ir žiobrio iš Ventose:
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.