Pagaliau ir studentas gavo laisvo atokvėpio savaitėlę. Na, nėra ji tokia laisva, laukia visokie kursinių darbelių pataisymai.. Na, bet ar tai gali sulaikyti nuo žvejybos? Vargu. O štai Naglio pranašaujami kitos savaitės orai tikrai gali! Aš gal ir pakentėsiu šalančius pirštų galus, skruostus gairinantį vėją, bet ar margieji mano draugai bus nusiteikę taip pat pakančiai? Tiesa pasakius, kol kas nėra man jie ir tokie draugiški. Paskutinį margį laikiau rankose pernai per karštymetį. Tai buvo puikus jausmas, todėl nenoriu nuleisti rankų, kol nepagausiu jų daugiau. Kol kas, po 5 nesėkmingų šio sezono žvejybų mano rankos vis dar pakeltos aukštai. Tikriausiai reikia nedaugžodžiauti ir pradėti aprašinėti atostogų žvejybas. O taip norėtųsi dar pablevyzgoti.
1 Diena
Oras dar lepina. Gal net vienu momentu buvau pasigailėjęs, kad apsivilkau papildomą sluoksnį rūbų. Tačiau tai nebuvo tiek svarbu, kad neleistų visiškai mėgautis žvejybos malonumais. Šiandien nusprendžiau aplankyti netoliese esančius upeliukus ir patikrinti juos einant prieš srovę ( savaitgalį su Arvydžiu ir Traškiu ėjom palei srovę). Prisipažinsiu, kad vedamas Lioreno sėkmės ir nori išlipti iš nulinio upėtakių skaičiaus sezone pirmiausia pasileidau upelio krantais, kur Laurynas pagavo upėtakį. Iš jo pasakojimo buvau susidaręs vaizdą, kad upelis turi daug mažiau perspektyvių vietų, tačiau jos man atrodė visur. O taip nebuvo. O ir be to, KAŽKAS TEN VAIKŠČIOJO BE MŪSŲ. Rasti pėdsakus prie kokio daug vilties teikiančio upelio, tai tas pats, kas užtikti savo žmoną su kaimynu lovoje. Tai iškarto sukelia pyktį ir pavydą. Dabar jau turiu pasiaiškinimą, kodėl nepagaunu. Tiek to, eisiu toliau, netikiu, kad jis galėjo viską pagauti, o jo įrankiai, tikriausiai buvo kokie archajiški. Tokia savitaiga vedė mane toliau. Tiesą sakant nuvedė taip toli, kad net nepagalvojęs, kad tokioje vietoje tūnos žvaigždūnas, užlipau jam ant galvos. Šis, aišku nepatenkintas, spruko iš slėptuvės pamodamas savo uodega. Na ir žioplys aš. Po valandos grįžau, tikėdamasis, kad tas bailys bus namie. Nė velnio. Nors vietos iš tiesų yra nepakartojamai gražios, to visai nevertina margieji. O gal vertina taip, kad joms nė motais siūlomi „suši“, „sake“ ir panašūs tolimųjų rytų kilmės produktai? Na, jei ne čia, tai kitur aš jiems priminsiu uodegą. Rytoj mėginam važiuoti toliau su Traškiu ir Laurynu.
2 Diena
Ryte supratom, kad dar tikrai ne pavasaris. Bent jau motulė gamta taip negalvoja. Ir išvis, nežinau ką ji sau leidžia taip elgdamasi.

Nors, jei žiemą gaudomi upėtakiai, tai kuo prastesnis pavasaris su trupučiu sniego? Tuoj išsiaiškinsim. Brendam, metam, traukiam, timpčiojam, atkabinėjam masalus iš kelmų. Viskas kaip ir priklauso upėtakininkam. Beveik viskas. Bekopdamas aukštyn pamatau vaizdą, kuris asocijuojasi su Mindulės dedamais lašišavimo reportažais.

Ech, srauni upė, vėsus oras, kolchozas, lašišžuvės, pastovūs kibimai.. Na, gal ir ne viskas taip, kaip Amerikoj.
Vienas vietas keičia kitos, vienas už kitą sraunesni ruožai. Toks įdomus pastebėjimas, kad Lietuvoje kalnų tai nėra, bet kalnų upės, atrodo, kad egzistuoja. Tai tęsiasi ne taip ir ilgai, kol ateinam iki medgraužių architektūros stebuklų.

Nors užtvankų prigriauta (tikriausiai kokie J.Šimėno draugeliai) kas 100metrų, bet ši buvo kaip Vilniaus televizijos bokštas išsikišęs iš visų aplinkinių pastatų.
Aš dvigubai žioplys. Išbaidžiau dvi silkutes. Nors ir dvigubai nelegalės, bet būčiau nesupykęs, jei sudrebintų liauno kotuko viršūnę. Ten ir supratau, kad galbūt upėtakinis ruožas baigėsi, reikia truputi apsidrausti su poliovke. Tačiau, tai nepadarė jokio skirtumo.
Tiesa, rašiau, ką reiškia rasti pėdsakus prie upelio. Ką gi, yra ir išimčių. Pamatyti tokius pėdsakus, tai žinoti, kad žmona turi draugą, bet jis gėjus.

Ir tai žinant mane apima ne pavydo ar pykčio, o gėrėjimosi gamta jausmas.
p.s. Jūs supratote gerai, šešta žvejyba su nuliu kišenėj. Žlugo viltys atsidaryti kovo mėnesį.
4 Diena
Laikas patikrinti vieną seniai rekomenduotą upelį. Oras nekoks, bet gal taip ir geriau - mažiau akių, daugiau teorinių šansų. Na, iki žvalgo man dar toli, jau kiek žuvų savo negrabiais žingsniais išbaidžiau, tai tikriausiai nesuskaičiuosiu ant rankos pirštų. Ir šiandien ne išimtis, besistumdamas žingsnis po žingsnio į priekį, kad užsiimti geresnes pozicijas, išbaidau žolėse besišildantį žvaigždūną. Na, pradžia smagi.. Lietus keičia pūgą, puga keičia katik švietusią saulutę. Vienos vietos atrodė geresnės už kitas, bet visos jos vienodai tuščios man.. Jau buvau beprarandantis viltį ir automatiškai mėčiau komačiuką pasislėpęs medžio paunksmėję, kai per polaroidus pamačiau kaip gelsvas siluetas šauna iš po akmens ir čiumpa mano žuvelę, azarto apimtas bandau kirstį dar nepajutęs žuvies smūgio į ranką. Vienas persivertimas ir žuvis grįžta į savo buveinę. Į kraują suplūsta adrenalinas. Suprantu, kad praleidau dienos progą. O tai iš tiesų ir buvo vienintelė dienos proga. Liūdna. Visvien, dėkingas Arvydžiui, kuris parodė, kur tikrai gyvena margiai. Nors.. Manau, kad man tokie upeliai yra mažoki, nu nemoku aš juose gaudyti..
7 Diena
Pagaliau pavyko ištrūkti prie upelio. Įgyvendinsiu savo normatyva (4 žūklės per atostogas). Džiaugiuosi už save. Aš vėl prie to paties upelio kaip ir prieš kelias dienas. Oras džiugina, vėl pavasaris. Vanduo dar skaidresnis, per akinius praktiškai visas dugnas kaip ant delno. Einu pakilia nuotaika prie kiekvieno nuvirtusio medžio ar staigesnio upytės posūkio. Tačiau potencialios būveinės nėra jau tokios svetingos, taip pat matau, kad kažkieno būta nuo mano paskutinio apsilankymo. Vieni pėdsakai mano, kiti ne. Blogai. Kadangi atvažiavau apie pietus, nežinau ar kažkas nepraėjo ruožų ryte. Na, tai ne priežastis nemėginti pagauti.. Kabinuosi naują šakalą tiny fry, kurio tokį truputi kislotną spalvinimą prieš keletą valandų paėmiau nuo prekystalio. Gal 20 metimų pasidžiaugiau juo, o tada, eilinio metimo metu įvyko neeilinis susidūrimas su staigiai spėjusiu išdygti uosiuku.. Neveltui kietmedis.

Geriau galėjau nueit į piceriją pavalgyt už tuos 40lt.. Ne.Pasnikas. Nemėgstu pasniko, nemėgstu žuvies, nelabai turiu ką valgyti per jį..Trumpai – didysis blogasis penktadienis.
Su nusivylimu kišu dėžėn šakaliuką ir kabinu kitą spalvinimą. Pora posūkių ir matau labai nemielą vaizdą. Nepilnamečiam rekomenduoju atsiklausti tėvų, ar gali tai matyti, o silpnesnių nervų skaitytojus prašau greičiau suktelti pelės ratuką.
Taigi, iki ruožo galo nieko daugiau ir nebepamačiau.
Meluoju,eidamas atgal dvi žebenštis užtikau kažką bedorojančias. Nuostabūs padarėliai, visiškai manęs nesibaidė, per metrą nuo jų stovėjau, kol išsitraukiau fotiką viena pasislėpė žolėj, o kita paspoksojusi į mane nėrė į urvelį.
Baigiamasis žodis
Bendrai sudėjus, vietoj žvejybų galėjau peškomis nueiti iki Širvintų. Ir dar skaniai pavalgyti, ir dar lukoile pasiimti kavos. Ir dešrainį.
Na, bet nepradėsim visko taip skaičiuoti, visko būna, o džiaugsmas pagavus žuvį atperka ir labai didelius materialinius ir fizinius, ir moralinius nuostolius. Kad ir nepagavau, jaučiuosi laimingas, tiek laiko praleidau gamtoje, prie tokių gražių upelių.
Dabar gal jau norisi pasiimti ilgesnį botagą ir išeiti į platesnius vandenis. Bet viskam savas laikas. Atostogų žvejybos baigėsi, lauksim kol nutekės truputi vandenėlio ir bandysim dulkes pūsti nuo kitų įrankių.
Tikiuosi, kad kolegom nebuvo nuobodu skaityti mini dienoraštuką.