Sekmadienis. Ventoje žuvys prabunda tik apie pietus
Šiandiena ryte, 6-ta valandą prabudęs, pasirąžęs, nusprendžiau į žvejybą nebevykti. Vakarykštis žygis jautėsi kiekviename kauliuke

.
Juo toliau, juo oras ėmė gerėti ir nebeiškentęs pusę aštuonių stvėriau spiningą į rankas, kojas į guminius ir išdundėjau į Ventą. Netoli, čia pat už Mažeikių.
Oras tikrai pasakiškas, rūkas sklaidosi, lakštingalos čiulba. Kiek ne kaip nuteikė ryte pasižiūrėjus, kad slėgis pasikeitė, bet na ir kas. Porą valandėlių pasivaikščiosiu pakrantėmis, pasvaidysiu spiningėlį ir užteks....Neužteko. Laikrodis jau rodo dvyliktą, o pas mane nei žuvytės. Petys įskaudo bemėtant, porą masalų jau praradu, o naudos kaip ir nėra... Didžiausia nauda man, tai meškerės suvirpinimas. Tiesa, buvo toks vienas, ir lydeką pamačiau, bet nepasikirto, o antrą kartą griebti ji jau nebenorėjo.
Skrandis pradeda reikalauti pietų, o aš jų nepasiėmiau, juk aš tik trumpam...
Pagaliau pirma žuvis ant kranto. Ešeriukas, kokį ne kiekvienas rįžtūsi dėti į keptuvę. Neužilgo ištraukiu ir lydekaitę gal 3-jų gal 4-ių šimtų gramų. Žuvis, aišku, paleidžiu, kam man jos, ne jose gi esmė...Žygiuoju toliau. Azartas daro savo. O svarbiausiai, kad žuvys tikrai pabudo. Kimba ir kimba. Atrodo, kad žvejotum ne tautiečių nustekentoje upėje, o komerciniame tvenkinyje, kur žuvis prie žuvies. Tačiau juo toliau, juo jos mažėja, trumpėja, lengvėja. Kai galų gale guminuką pagriebia lydekaitė vos didesnė už jį patį, žvejybą nusprendžiu baigti. Laikrodis rodo 16.oo, o dar reikia kelis km grįžti prie mašinos. Skrandis seniausiai groja maršus, na o su maršu ir žygiuoti lengviau
Gerai, kad turėjau fotiką, gamta atgijusi jau, yra kur akis paganyti. Kam įdomu, nuotraukų ieškokite čia:
http://photofile.ru/users/bobisss/2686831/
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.