[vyrgaz]

Nr. 12
"Žieminis" fideris vaikystės baloj..

Darbo savaitės gale prasidėjo lomkės nuo žvejybos trūkumo, ilgai negalvodamas nusprendžiau "patikrinti" vaikystės balą..kad daiktų toli nešt nereikėtu, ir purvyno nebūtų..

na bet pagal salygas ir žuvys, kurios pradėjo kirbinti porą trūkliukų iškart po poros startinių šėryklėlių..

20151206_111955.jpg (36.87 KiB) Peržiūrėta 8877 kartus(ų)

20151206_112505.jpg (35.61 KiB) Peržiūrėta 8877 kartus(ų)

Atrodo bala kaip bala, bet mesti reikejo toli, ko ne į priešingą krantą. kur tai 48 metrus..Kažkaip arčiau žuvies ieškoti nebuvo tikslo, nes tik ten toli vaga ir kiek didesnis gylis..Žuvytės kimbaliojo pradžioj gana aktyviai, paskum apstojo- teko manipuliuoti šėryklėlių dyžiais, kad neperjaukint..na tik dyžiai visų apgailėtini..bet kaip tokiu metų laiku ir Kauno MZD priklausančioj, nežinia kada įžuvintoj baloj, kitokių rezultatų ir nesitikėjau

20151206_114340.jpg (37.68 KiB) Peržiūrėta 8877 kartus(ų)

20151206_115437.jpg (31.89 KiB) Peržiūrėta 8877 kartus(ų)

20151206_121026.jpg (40.87 KiB) Peržiūrėta 8877 kartus(ų)

20151206_141931.jpg (38.05 KiB) Peržiūrėta 8877 kartus(ų)

[ubuntu]

Nr. 13
Kalėdinis maratonas.

Taigi, pabūsiu rašytojas.
Įpūdžių daug, tad aš čia taip glaustai, gal Jums, gal sau. Nuotaikos perkelti gal ir nepavyks, bet ji buvo tikrai puiki.
Dvi dienas ir naktis kamavo baisios "luomkės" , nėjo nei išsimiegoti, nei dirbti. Vis galvoje žvejyba, plekšnės, stintos, Palanga, Klaipėda...
Atsibundu. 22h. Galvoje vis tos pačios mintys, atsikeliu. Ir viskas paaiškėja - mano draugeliai yra padkablūčnikai, mamyčiukai ir lepūnėliai, nors koks diskomfortas ar iššūkis jiems nepriimtina, tad nutariu dumti vienas. Vos ne vos sulaukiu 8h ir lekiu į krautuvę pas Mantą (Vieną iš lepūnėlių). Prisiperku plekšninių sistemų, svarelių. Į maximą valgyti sau ir plekšnėms krevečių. Frum rurum ir skaičiuoju likusius kilometrus. Kelias neprailgsta ir aš jau Palangoje. O ten reikia kažkur palikti mašiną. Niekur neina privažiuoti, visur raudona baronka su žiguliu vidury, tad tenka prisiparkuoti gan toli, smagu nebent tai, kad ne sezono metu parkingas for free. Paėjėti reikia ~1.5km, atrodo nedaug, bet su zvejybine apranga ir belekiek babakų, tai nėra taip paprasta, bet su vienu pasiilsėjimu aš jau prie tilto, pamojuoju į kamera locheliams, katrie likę namie labai norėjo mane per kamerą pamatyt. Pamatė. Šnekteliu su jais telefonu ir medinė tiesioji iki tikslo. O jūra pasitinka nesvetingai, vėjas, o bangos kokios, naktį net taškėsi ant tilto, bet vistiek šilta! Visą naktį +10. Neskubėdamas, ramiai ruošiuosi meškeres, vėjas vis kesinasi jūrai padovanoti kokį mano maišelį ar dangtelį. Susimetu... Ir... NIEKO! Iki 21h dvi plekšnės ir viena stinta. Galvoju mynsiu į malkų įlanką stintukių pabandyti, bet užkalbina vietinis (čiabuvis), draugiškas toks, o kad toks, tai aš nesidrovėdamas kaip mažas vaikas iš jo visą informaciją traukti pradėjau, o jis be jokių skrupulų viską pasakojo. Šaunus diedas pasitaikė, šiaip vietiniai dažniausiai pizdukai būna. Sako kimba nuo 24h, ta ir ta vieta geriausia stot ant plekšnės. Nu tai paėėju truputukutuka į kitą vietelę. Susimetu, sedžiu, vėjas toj vietoj jau pučia į nugarą, o ne į šoną, tai iš viso lafa. 22h atsargus kibimas, kertu, sedi kažkas, o jau stiprumo sulyg kumelše, nenori kilti nuo dugno, nenori eiti į krantą. Aplinkiniai pamatę situaciją atėjo pažiūrėti. Ištraukiau aš tą žuvį (menkę) į vandens paviršių, ir supratau, kad niekaip tokios žuvies už valo paėmęs neužkelsiu ant tilto (atsikabins, truks valas ar luš kabliukas), tad, kai keliant kabliukai išplyšo iš jos nasrų, smarkiai nenusiminiau. Tik aikčiojom kokia graži, kokia gera ir su užsidegimu žvejojom toliau. Tiesa, per tą menkę atsirado kompanjonas, o pasišnekant žvejyba malonesnė. Grįžtant prie kibimų - toliau nieko... Nieko... Iki 24h, kaip gerasis čiabuvis ir sakė. Kabinėjosi vis tos plekšnės, kai kurias iš karto paleisdavau, kai kurias, kurios į mane bjauriau pažiūrėdavo, pasiimdavau. Tai sumoj gal 20 ir sugavau. Nėra daug, bet nėra ir prastai, bent man. 3h baigėsi masalai ir nusprendžiau minti į malkų įlanką, prie dujų laivo "Independece". Tad susirenku šmutkeles ir pėdinu iki autotransporto priemonės. O Palanga... dieną atrodo tikrai neypatingai, bet naktį, viskas šviecia, viskas taip fainai ir nėra nė vieno žmogaus, nors dieną jų buvo daug ir visi vis spoksojo į mane, tarsi meškino su nešuliais nematę. Frum rurum ir aš jau prie tarptautinės perkėlos (lyg). Vėl pasivaikštau, šį kartą tik puskilometris, bet per šabakstynus. Ateinu į vietą, o ten nėra joko žvejo. Jau tyngiu rašyt. O Jūs ar dar skaitote, pone? Taigi, nuo 5h iki 9h 6 stintos, nieko gero. Stoviu prie mašinos, galvoju gal lėkt namo, bet nusprendžiu, kad dvi naktis nemiegojus jau per pavojinga vairuoti. Krentu miegot, atsibundu, 14h, dzin dzin atskambinu skambinusiems, ir važioju į naująją perkėlą. Kojobusu į keltą ir kur išlipau ten ir merkiu meškerę. Kas rūko, kas kramto, kas nosi krapšto... Ir tada netikėtai ateina sutemos... O su tamsa ir stinta, kuri priverčia šokti meškerių galūnes ir mūsų širdis. Taip maloniai po truputį kibiriukas pilnėjo. Nuotaiką kiek pagadino lietus, teko sėdėt šlapia rūra. Bet dzin, svarbu kimba, svarbu naktis, kaifas... O laikas kokiu greičiu bėga... Ir atbėga iki 11 padalos, katra reiškia, kad kaip ir užteks. Žiū atplaukia keltas, susirenku žaislus ir keltan. Važiuoju namo ir džiūgauju, ot gerai praleistas laikas, ot gera nuotaika, oj kaip smagu buvo. Nei per daug, nei per mažai, toks aukso viduriukas tokia ir tokios trukmės žvejyba. 2h aš jau namuose.
Kalėdinio žvejybos maratono statistika:
Kilometražas: 362km
Laikas: 42val
Kaina: Nuostabiai praleistas laikas neįkainojamas!
Palangos lieptas: 2 stintos, 15-20 plekšnių ir pasigrožėjimas bei kova su didele menke
Malkų įlanka: 6 stintos
Naujoji perkėla: 120 stintų
Nors ir pavargsti, bet smagu priimti tokius iššukius, smagu, kad yra tam sveikatos, o svarbiausia, kad tai darai savo noru, su užsidegimu ir pasitenkinimu. Einu naktį per tuščią palangą, prakaitas žliaugia, veidas dega, o galvoje "Kai gerai, kaip man to reikia". Gal tas sėdėjimas prie kompiuterio prikaupia kažkokio brudo, katrą poto reikia išvaryti fiziniu krūviu. Kai katrie turbūt to vedini kabinėjasi prie žmonių, mušasi ir kitą šūdą daro? Nors gal jie tik šiaip debilai.
Ai, beje, dar sutikau tipinį murzių, kurį laiką prie manęs perkėloj stintas žvejojo. Sėdi, šneka nesamones rusiškai, šūkauja, anekdotus pasakoja, Lietuvių kalbą ignoruoja (vėliau paaiškėjo, kad ją moka), net į "Laba diena" nieko neatsakė. Spjaudo visur - sau po kojom ir į vandenį, rūko cigaretes be filtro (?) wtf? Šiais laikais? Šiukšles meta tiesiai į vandenį... Tai reikėjo ir jį imesti undenin, jei jis mano, kad būtent ten šiukšlių vieta...
Ai bet nieko nepakeisim, nesigadinam nuotaikos ir paplojam žvejams ekstremalams su progresuojančia liga.
* Tekstas parašytas, bet neskaitytas, nes autorius gerb.doc.hab U.Ubuntu jau prastai mato, reikės kristi į patalą kokiai valandėlei ar 15-kai :D
* Moderatoriai, jei žodžiai "šūdas" ar "debilas" draudžiami, tai labai ateliskite, pakeiskite juos švelnesniais.

[Donis]

Nr. 14
Sezono belaukiant Visiems gerų ateinačių 2016 ir puikaus sezono

[ramis702]

Nr. 15
Sveiki metam baigiantis ikelsiu pirmą savo reportažą is 2015-12-20d žūklės ;) Pagaliau pavyko po ilgo laiko "išeiti" i Kauno marias. Salygos pakenčiamos tai pagalvojau jog reik paieškoti ešerių, ešerių būrelius radau bet labai vangūs ignoravo visus masalus iki kol radau dienos "rakta" pravedimą ir tinkamą masalą Sugauti buvo 6 kupriai vienas nusipurtė pakeliui, na dar velkiaujant ryte turejau gerą lydekos ataką bet išpurtė Dienos maslas Bait Breath Needle, laba lėtai voliojamas dugnu, patiko dryžuotiems banditams 8-)

upload pictures

uploading pictures

photo uploading

image upload no limit

screenshot

[sunnuva]

Nr. 16

Gal dar kas prisimena mano praeitais metais rašytą pasakojimą apie mažą upelį ir ne tokius jau mažus jo šapalus. Taigi, po šių žvejybų, kuomet daug nesitikėdamas atgal gavau su kaupu, 2015-aisiais šiam upeliokui dėmesio skyriaus kur kas daugiau, ir laimikių sulaukiau taip pat rimtesnių. Bet apie viską iš pradžių.

Iš vaikystės žinojau, kad upelis yra vasarinis. Kai tik paviršius pasidengia lūgnių ir lelijų lapais, o dugne subujoja visokių rūšių plūdės, lėtas vanduo sukunkuliuoja gyvybe – saulėje ima šildytis klumpinės raudės, sietuvose savo iki milimetrų atskaičiuotą maršrutą lėtai suka šapalai, rėvose šaudo šimtai prieš šviesą kone perregimų ešeriokų, o melduose kantriai stovi šaudyklinės lydekaitės. Tačiau man jau pavasarį atsiranda alkis žvejyboms po žiemos, kurios metu visai negaudau nuo ledo ir tik orams leidžiant išlekiu pavaikyti upėtakių. Pridėjus dar ir norą pačiam įsitikinti kaip ten viskas tokiu metu atrodo, balandžio gale ištaikiau progą pusdieniui aplankyti savąjį El Dorado. Pamenu, kad pakeliui viduje džiaugiausi kaip koks vaikas, kuris turguje sėkmingai pardavė visus močiutės suskintus narcizus ir nusipirko maišą zefyrų. Gamta jau palengva alsavo pavasariu, rudą pernykščių lapų skrandą puošė balti plukių guzikai, ant blindžių šakų sutūpę kniaukė kačiukai, medžių šakomis lakstė pavasarinės saulės atgaivinti kikiliūkščiai. Ir jokiu pavasariu nealsavo upelis. Atrodė jis nuogas, pilkas ir visiškai neįdomus. Skaidriame kaip ašara vandenyje nesimatė jokios gyvybės, o ir pasislėpti žuvims nebuvo kur, be savo žalio vešlaus rūbo upeliokas srūveno nuogut nuogutėlis. Praėjęs nemažą atkarpą sutikau vienintelę žuvį – pėdos ilgio lydekaitį, kuris savo bukomis akimis žvelgė kažkur susimastęs ir klausė savęs koks velnias nešė jį į šią galerą. Vos sudrėkinęs kelias sukres taip ir grįžau namo nieko nepešęs, ir nors tą dieną jaučiausi nusivylęs, suprasdamas kad viskam yra savas laikas per daug nesikrimtau. Beliko kantriai laukti vasaros.

O tos vasaros belaukiant teko ir svečioje šalyje pažvejoti, ir apturėti siaubingai gerą upėtakių bei kiršlių gaudymo laikotarpį. Po šitokios patirties nori nenori atsiranda šiokios tokios pagirios, kai jau atrodo jokia žvejyba nenustebins, ir azartas šiek tiek apslūgsta. Tad antras apsilankymas savo upelyje išpuolė vasarai gerokai įsibėgėjus, liepos pirmąjį savaitgalį, kuomet gavau progą vienas pats grįžti į gimtinę. Čia leisiu sau padaryti pertraukėlę ir nukrypti nuo temos, juolab kad šis šalutinis nuotykis man atrodo visai smagus. Prasidėjo jis visai neišskirtinai – sugalvojau naktį praleisti miške ant ežero kranto su dugnine meškere. Apie šią žvejybą mažai ką galiu papasakoti: visą naktį virš galvos kabėjo lunatikų draugas ir su gerais norais galima buvo verstis be prožektoriaus, tad ir žuvies skiaurė ryte rodė taukuotą špygą. Susipakavęs mantą sėdau važiuoti namo, bet dar nusprendžiau užsukti į nuo vaikystės mintinai žinomą vietą, kur pirmiausia pradeda dygti voveraitės. Voveraičių buvo daug, bet pinceto šiems žirnio dydžio grybukams rinkti neturėjau, tad palikau kitiem grybo broliams šį lobį. Bet čia mano per naktį nemiegojusi galva pradėjo krėsti išdaigas – ištraukė iš užmaršties apie gal už pusės kilometro esančią laukymę, kur kažkuomet turėjusi išaugti sodyba, tačiau ar dėl finansinių problemų, ar dėl ko kito taip nieko ir neįvyko, o apie praeities užmačias byloja tik pamiškėje sukrautos stoglentės, rąstai ir...viduryje laukymės iškasta kūdra. Su žuvimis. Pats jų nemačiau, bet prieš kelis metus esu pastebėjęs žvejojantį senioką. Bagažinėje plūdinukė, po nakties likę masalų, duonos kelios riekės. Kodėl gi nepagaudžius karosų, gal ir vienas kitas rubuiliukas per tiek metų užaugo. Pasiėmęs minimalų žvejo rinkinį skubiai pasileidau miško taku – jei kas pamatys vidury girios su meškere, atitinkamas tarnybas iškvies. Atmintis neapgavo, kūdra lygiai ten pat kur ir buvo, šiek tiek apaugusi, bet plyšių įmerkti plūdei yra. Pamatavęs gylį šiek tiek nusivyliau – vargu ar po žiemos čia bus ką gaudyti. Uždėjau vienišą dzykelį ir užmečiau. Judina. Turbūt mailius, bet kažkas yra gyvas bent jau. Plūdė ėmė slinkti šonan ir pakirtau. Yra nedidelė žuvis. Ištraukiau... (labai labai ilga pauzė) ...auksinę žuvelę! Būdamas gamtoje esu patyręs tokių momentų, kuomet netikėtas įvykis ar nutikimas ne tik kad praskaidrina likusią dienos dalį ir įsodina vidinę šypseną, bet ir įstringa ilgam atmintyje. Pavyzdžiui, susitikimas su briedžiu akis į akį - ta girių karaliaus didybė ir ramybė sukrečia iki sielos gelmių. Arba atradimo džiaugsmas sugavus didžiulį šapalą perbrendamame upelyje, ar radus tiesiog ant miško keliuko išaugusią šeimyną rudakepurių. Arba kad ir apleistoje miško kūdroje sugavus auksinę žuvelę... Nebepamenu ar ji išpildė mano norą, nepamenu ar prieš paleisdamas išvis kažko prašiau. Bet sugavau žuvelių daugiau, viso keturių skirtingų marginimų: auksinę, auksinę su tamsintais pelekų galais, juodmargę ir varinės spalvos, panašiausią į mūsišką prūdų karosą. Dar kiek pažaidęs su meškere grįžau atgal, o eidamas link automobilio kėliau du klausimus. Kam net nepradėjus ręsti namo kasti kūdrą ir į ją leisti dekoratyvines žuveles? Ir kaip širdis leido tam prieš kelis metus žvejojusiam seniokui valgyti tokias gražias žuvis?

Prie savo upelio atvykau kitą dieną jau gerai išsimiegojęs. Rytas nebuvo labai ankstyvas, bet juk ir šapalams šiluma kaulų nelaužo. Kalbant apie kaulų laužymą... Jau devintą valandą radau ant kranto besiilsinčius du baidarių mylėtojus. Jei mylėtoju būtų galima pavadinti žmogų, kuris irklą į rankas ima vieną du kartus metuose, ir tik todėl kad tą patį daro jo draugai/giminės/bendradarbiai/pažįstami/ar šiaip bet kas, juk tokia mada, ir jei kuriais nors metais nepraplauksi baidare pas tave naktį ateis baidarių demonas ir pagrobs visus prisiminimus apie tai kaip su bendradarbiais plaukėte Ūla ir išgėrėt du litrus dzūkiškos ir kaip visi virto iš baidarių ir buvo juokinga net pilvus skaudėjo. Aš manau baidarės irklas turi būti prilygintas mirtinam ginklui, ir bet kokie veiksmai prieš baidarininkus traktuojami kaip būtinoji gintis. O kol to nėra, pro minėtą porelę praėjau gan ramiai. Tik šiek tiek erzino tai, kad savo poilsiui jie išsirinko vietą, kur upelis formuoja kelias itin viliojančias sietuvas. Nusileidęs kiek žemiau vienoje iš tų sietuvų pastebėjau kelis paršelius, kursuojančius pirmyn atgal po išplautomis juodalksnio šaknimis. Vienas jų buvo iškirtinai riebus, nubrozdinta nosim, ir velniškai atsargus. Teko spręsti sudėtingiausią tuo momentu gyvenimo uždavinį: spiningas ar plūdinė. Plūdinė šiuo atveju terminas gan sąlyginis, nes techniškai tai yra tas pats spiningas, kurį vieną ir teturėjau, tačiau valo gale ne dirbtinis masalas, o vidutinio dydžio auksinės spalvos kabliukas, gausiai apklijuotas batono minke. Ir viskas. Tokią sistemą pasiruošiau ir šiam kartui. Atsisėdau ant nuožulnaus kranto, šiek tiek pasislėpęs už nedidelės eglaitės, pasidėjau spiningėlį šalia su jau paruoštu masalu, ir nejudėdamas stebėjau vandenį. Po kelmu plaukiojo dviese. Tyrinėjau jų patruliavimo schemą, kuri buvo stebėtinai tiksli: vienas lėtas praplaukimas iki sietuvos krašto ir atgal po kelmu, po to ta pačia kryptim tik dvigubai toliau, ir lėtas grįžimas atgal. Ir vėl iš naujo, tiksliai kaip laikrodis. Pradėjau galvoti, kada ir kur geriausia pakišti batono skarmalą. Ko gero kai darys ilgesnįjį plaukimą, kad nematytų kaip paduodu, bet grįždami rastų. Susikaupiau, jaučiau kaip padažnėjo pulsas. Atsargiai paėmiau spiningėlį ir nutaikęs reikiamą momentą pliumptelėjau skanėstą vandenin. Lėtai srovė pradėjo nešti ir draskyti mažytes atplaišas nuo masalo, ir per šakas pamačiau kaip lenda nubalnota nosis. Išsižioja burna. Paima batoną. Pauzė. Prieš akis prabėga amžinybė, kirba galvoje vienas žodis: KADA? Nežinau kiek laiko praėjo, sekundė ar visos penkios, tačiau tikrai pamenu kad pakirtau, ir pajaučiau tokią jėgą, kad iškart nusiteikiau blogiausiam. Sveikas, o Šapale, ir sudie, pagalvojau. Nedavė rubuilis man tų penkių sekundžių, ot sukčius, iškart į šaknis įlindo. Nuo kranto iškrapštyti beveik neįmanoma, ir nors aš su bridbačiais, gylis toje vietoje panašu kad didesnis. Negana to, išgirdau artėjant tuos irkluotus upių barbarus, kurie pasirodo ne šiaip ilsėjosi, o laukė pastiprinimo iš aukštupio, ir dabar dar gausesnėmis pajėgomis su be perstojo rėkaujančiu Atila šiaudine skrybėle agresyviai yrėsi link manęs ir maniškės Hemingvėjaus plunksnos vertos kovos su daužtanosiu upelio monstru. Skubiai šokau vandenin, visgi gylį buvau pervertinęs – vos šliūkštelėjo vandens į vieną bridbatį. Paršiokas matyt krūptelėjo, nes išlindo iš šaknyno ir vėl galėjau jį valdyti spiningu. Valdžiau gal keliasdešimt sekundžių, kol galų gale apvargusį sučiupau ranka pasisukau link kranto. Nušokt tai nušokau, o kaip užsiropšti atgal, kaip abi rankos užimtos. Grėsmingai artėjo viską naikinanti plastmasinė flotilė, o aš keliais ropščiausi krantan, stengdamasis eglių spygliuose neišvolioti savo laimikio. Vargais negalais atsistojęs pasislėpiau tarp medžių kiek aukščiau ant šlaito, ir akimis palydėjau penkiolika upelyje mirtį sėjančių ekipažų. Kadangi likau nepastebėtas, ramiai nupleškinau trofėjų telefonu, atkabinau ir įleidau atgal į juodalksnio šaknų glėbį. Nežinau nei ilgio nei svorio, esu tikras jog lyginant su Dubysos ar Žeimenos kumeliais šitas yra tik stiprus vidutiniokas. Tačiau mano žvejyboje galioja mano matavimo vienetai. O pagal tą skalę šitas kiauliukas yra milžinas. Tą dieną sugavau dar keturis kiek mažesnius šapalus, porą paskutinių spiningu jau su įprastu šiam įrankiui masalu – mažyčiu vobleriuku. Baidarių praplaukė irgi nemažai, gal apie keturiasdešimt. Ir bent iš trijų girdėjau replikas apie tai kaip nieko čia nepagausiu mat antai dar viena grupė parplaukia. O, kad jie būtų matę kokie galiūnai čia gyvena ir sprunka nuo jų dugną ariančių irklų...

Vasarą upelį aplankiau ir dar du sykius, tuomet jau tyrinėjau naujas vietas žemiau, mat dėl žemo vandens anksčiau atrastosios buvo pasikeitusios, ir storasprandžių ten nebebuvo daug. Žemiau gi teko surasti vietų, kur šapalų kiekis viršijo akvariumistų rekomenduojamas žuvų normas vienam litrui vandens. Ir iš tokių karštųjų taškų ištraukdavau po tris, keturias ar penkias žuvis. Taip pat teko pasikinkyti tokį mustangą, kad kova po penkių sekundžių buvo nutraukta visišku mano nokautu, o žuvis ant kažkur po šaknimis suręsto pjedestalo lipo pasidabinusi kabliuku. Tačiau nei vienas šapalas nebus toks ypatingas kaip tas pirmasis tikras upelio monstras. Kai žvelgiu pro poliarizuotus akinius į ratus sukančius šapalus, vis ieškau tos nubalnotos nosies.

Paskutinį kartą šapalus lankiau visai neseniai, iškart po kalėdų. Gaila tik jie to nežino, nes buvo jau išplaukę kažkur į ežerą žiemoti. O aš tuo metu prie upelio patyriau visišką deja vu - tas pats skaidrus vanduo, plikas dugnas, ta pati šalta ramybė kaip pavasarį. Anei žuvytės, anei mailiuko, tik lėta skaidri srovė. Lik sveikas, Mano upeli, iki kitos vasaros...