Agis rašė:Gal kada nors atsibos liaudžiai "karšius" pro 13 cm eketę traukti ir atras sau atsakymą, kodėl didesnių neužauga.Žiemą džiaugiamasi tokiais "karšiais" o vasarą dejuojama, kad kimba tik smulkmė.Nepiktai ir aš, tik vat galvoju, ką galima rasti valgomo pas karšį iki kokių 800 gr.O jie taip sunkiai auga.Autoklavas dar vis valdo.
Mano galva, tai viskas priklauso nuo konkretaus žvejo vidinės kultūros ir konkrečios situacijos jo gyvenime. Nieko labai baisaus nematau tame, kokio dydžio, ar per kokią eketę tuos karšiokus traukia. Kur kas svarbiau, kodėl ir kiek traukia. Teko ant ledo bendraut su labai įvairiais žmonėm: vienas varganas seneliukas prisipažino, kad tie karšiokai, labai puikus maisto priedas prie jo ir močiutės varganų pensijėlių, kitas senukas pasidžiaugė, kad sugautą žuvį parduoda kaimynėm, kad už šildymą lengviau susimokėt, pijokėlis žvejoja tam, kad žuvį pardavęs galėtų alaus ar cigarečių nusipirkt. Ir tegu jie tuos žuveliukus lupa, kad ir po 30 kg, bile tik nuo šalčio ar bado nemiršta, arba vogt neina. Bet vat niekaip negaliu pamiršt vaizdų, kai nešasi žmogelis pilną kibirą ikrais pritvinkusių kuojikių ir džiaugiasi: "Einu, kiaulėm supilsiu ir vėl ant ledo grįšiu..." Arba blizgančiu džipu atvažiavus smagi kompanija pešą krūvom degtukinius ešeriukus, meta ant ledo ir džiaugiasi: "Kuo daugiau ant ledo varnos sules, tuo didesni po ledu gyvens..."
Valgau ir aš tuos "karšiokus". Skanu kartais gerai pakepintus prie alaus kaip semkes pagliaudyt, bet suvalgau aš jų per sezoną ne daugiau, negu praryja vienas imamas lydys. Kiti gyvena ir auga toliau. Todėl labai ir nepergyvenu, kad "žalą" gamtai darau.
Daug prirašiau, o pasakyt tenorėjau, kad prieš atimant kokiam nors padarui gyvybę, verta savęs mažiausiai tris kartus paklaust: "Ar man tikrai to reikia...? O gal tegu gyvena...?" Jeigu visgi atsakymas bus Reikia ir jeigu dar ir su svariu paaiškinimu sau kodėl reikia, tai tuomet valio

.
Beje, visgi kažin ar tos žuvys taip jau labai sėkmingai didžiulės augtų, jeigu visiškai niekas jų nepraretintų...? Ar nebūtų, kaip su karosiukais tvenkiny, kur nei lydžio, nei žvejo...? O ir principą "pagavai - paleisk", aš mieliau taikyčiau ikrų pritvinkusiai motininei žuviai, negu delniniam karšiokui. Jei paleisiu vieną motininę, tai ji beveik garantuotai padovanos mums mažiausiai kelis šimtus delninukų, o paleidus vieną delninuką kaži kada ir kas dar su juo nutiks, kol jis taps trofėjine - motinine žuvimi...