Kartais ateina kažkokia vidinė ramybės būsena. Tada į žūklę važiuoji lėtai, neskubėdamas. Atėjęs prie vandens nepuoli drebančiom rankom mėtyti masalo kur papuola, nelakstai nuo vienos perspektyvios vietos iki kitos. Tokiomis dienomis atėjęs prie vandens gali tyliai atsisėsti ir pusvalandį tiesiog stebėti vandenį. Ir nejauti, kad prarandi brangų žūklės laiką. Braidai lėtai. Masalą meti tik į tiksliai numatytas vietas. Tiesiog jauti kaip jį reikia pravesti. Jei nekimba, tiesiog palauki – žuvis ateis. Ir tada pagauni.
Šeštadienį vakare vėl nuvažiavau prie Nemuno Kaune. Nusileidęs prie vandens sutinku vietinį čiabuvį, užaugusį ir žvejojusį šiose apylinkėse nuo vaikystės. Pasilabinam. Nė vienas niekur neskubam. Aš nusiteikęs gaudyti iki paryčių, o jis jau pagaudęs, nieko nepagavęs (salatis atsikabino) žada važiuoti namo, o apie pusiaunaktį vėl atsibelsti. Žmogui informacijos negaila, todėl jis parodo kur kokiu momentu stovi meknės. Vanduo žemas. Bekalbant vandenį pradeda kelti, neša žoles. Todėl skubėti visai nėra kur. Temsta. Atsisveikęs einu į numatytą vietą. Bristi nėra kur, stoviu visai prie kranto. Nuo kranto iki žolių juostos tokia gal 8 metrų žvyruota protaka su nedidele srovele. Joje gylis max iki kelių. Už jos kelių metrų žolių juosta. Ant pakelto vandens žolės pasislepia po vandeniu gal 10-20 cm. O už jų srovė. Metu į protaką. Vienas, antras trečias metimas. Tikrinu visus pravedimo spindulius. Ritės rankenėlę vos prasuku, dažnai ir visai sustabdau. Vobleriukas vandens paviršiuje lyg koks įkritęs vabalas, bandantis plaukti prieš srovę, vis daro ūsus. Vis pasistumia į priekį. Kažkelintu metimu likus gal 10 metrų valo – bachhh. Žuvis persiverčia niekingame 30 cm gylyje ir, nepaėmusi masalo, grįžta į vietą. Vėl metimas , vėl masalo pravedimas ta pačia trajektorija. Bachhh. Ir iš karto daro kūlverstukus vandens paviršiuje. Po to aprimsta ir prie savęs prisitraukiu jau nebesipriešinančią. Graži žuvis, netoli kilogramo. Į ranką imu atsargiai jau turėdamas patirties su į pirštus besmingančiais kabliukais. Dar pilnai nesutemę, o protakoje viskas išbaidyta. Nieko baisaus. Žuvis po kiek laiko aprims ir sugrįš. Kadangi vandenį kelti nustojo, o pakėlė tiek, kad virš žolių juostos įmanoma pravesti voblerį, be to, dar ten ir „bulkas“ matau, tai voblerį pasodinu iš karto į srovę už žolių juostos ir pravedu virš jų. Netrukus vėl tipinis kibimas ir dar viena vartaliojasi vandens paviršiuje. Šita ir kilogramą sieks. Tyliai brendu iki žolių. Bandysiu vobleriuką paplukdyti pasroviui, vis prilaikydamas. Jau beveik tamsu, norint pakeisti masalą reikia ciklopą įsijungti. Gerai, kad masalai, naudojami šitam reikalui pas mane yra tik du. Tai daug kaitalioti nereikia. O gal ir iš viso nereikia, tiesiog psichologiškai norisi kartais pakeisti masalą. Įsijungus ciklopą į akis lenda lašalai. Jų daug, jie kartais įkrenta į vandenį ir juos renka meknės. Taip išsiduoda kur yra. Ten pravedu ir vobleriuką. Vandenį staigia pradeda sodinti, todėl virš žolių neturiu ką veikti. Tykiai grįžtu į krantą ir vėl mėtau į protaką. Meknės atsargios. Vedamą vobleriuką vos bakstelna, bulktelna, bet kablys už lūpos neužsikabina. Jau visai tamsu, sunku pataikyti atstumą, kad nepermesti protakos ir nepaguldyti masalo ant išlindusių žolių. Bachhh. Trečia meknė keliauja į krantą. Po truputį slenkuosi protaka žemyn. Vėl bakstelėjimai, stuktelėjimai, bet žuvis atsargi. Viena kita ir užsikabina, bet po kelių kūlverstukų pabėga. Daug kibimų vos masalui pasiekus vandenį ir pradėjus dirbti. Kažkuri žuvis atsikabinti nesugeba, prisitraukiu prie kojų. Gražuolė, tikrai didžiausia iš šiandien matytų. Imant į ranką pasipurto ir krenta į vandenį. Nesijaučiu jos pagavęs, todėl dairausi kur nuplaukė. O ta nenaudėlė niekur nenuplaukė. Įkišo galvą į žoles ir tupi. Griebiu ranka, išslysta, paplaukia metrą ir vėl kiša galvą į žoles. Vėl griebiu. Vėl išslysta, tik šį kartą jau toks žaidimas jai atsibosta ir jau be ceremonijų mauna kuo toliau nuo manęs. Stoviu išsišiepęs naktyje. Smagu. Toliau slenkuosi žemyn. Masalą užmetu visai prieš kranto iškyšulį. Kibimas. Prisitraukiu visai nuo paviršiaus griebusį gal 40 cm starkioką. Jau po dvyliktos. Oras vėsta, jaučiasi drėgmė. Gal dėl tos drėgmės nesugeba paskristi visi mašalai, kurie jau nebelenda į akis, nebesėda ant veido. Gal dėl to meknės jau nebulkuoja vandens paviršiuje. Iš tamsos išnyra čiabuvis. Klausia kaip rezultatai. Jis nueina aukštyn upe, o aš noriu patikrinti dar keliais šimtais metrų žemiau esančią vietą. Siauru keliuku traukiu panemune. Miestas žiba savo šviesomis. Jau nurimo daugelis miesto garsų, nusproginėjo visi fejerverkai. Ateinu prie dambos. Vanduo žemas, todėl galiu ja toli nueiti. Tik kad nuėjęs suprantu, jog nevertėjo. Aplink plaukioja visa šeimyna bebrų. Jie manęs turbūt nemato, bet metimo metu švilptelėjus spiningui visi sutartinai muša uodega ir neria į dugną. Apie jokias meknes nė kalbos negali būti. Traukiu dar žemyn upe. Sekanti damba. Einu iki jos galo. Naktis, aš kokia 30 metrų nuo kranto srovėje. 95 proc. žmonių pasakytų, kad išprotėjau. Gal. Tik kad labai gera taip stovėti vidury Nemuno. Gaudau, bet žuvis į mano masalus nereaguoja. Tik vieną kartą kažkas iš toli susmūgiuoja į masalą, bet nepasikabina. Jau pusė trijų. Užteks. Keliauju iki automobilio. Nors ryto dar nesijaučia, bet žinau, kad šiandien bus dar vienas vakaras prie vandens.
Paprastai kibimą lemia oro ir vandens temperatūra, slėgis, vėjas, galbūt dar kažkada Makaulės aprašytas Jis
http://www.zvejotribuna.net/forumas/vie ... 6&start=90 „. O Kaune kibimą Nemune didele dalimi lemia dėdė, kuris sėdi prie hidroelektrinės valdymo pulto ir sako: „... dabar biskiuką paleisim, o už valandos prisuksim“. Atėjus sekmadienį vakare prie Nemuno protakoje randu gal 15 cm vandens. Vandens nei kelia, nei meta. Bent jau kol šviesu meknių ten tikrai nėra. Paskui jos vis tiek atplauks, tik ar esant tokiam žemam vandeniui bandys valgyti mano vobleriuką – nežinau. Brendu už žolių. Metu srovėn ir įtempęs valą tiesiog laikau dirbantį srovėje masalą. Kažkurio pravedimo metu meknė kerta per masalą, nepaima, iš karto visa iššoka iš vandens ir mauna į žoles. Norėtųsi kada nufilmuoti tokį vaizdą. Taip ir slenku tomis žolėmis žemyn. Randu tokį gilesnį plotelį su vos vos sruvenančiu vandeniu ir be žolių. Matau, kad jame yra žuvų. Ten ir gaudau. Per valandą turiu dar tris kibimus. Vieną meknę tenka nukabinti nuo kablio, po vieno kibimo ir gražių kūlverstukų voblerį parsitraukiu be papilvės trišakiuko ir žiedelio. Dar vieno kibimo metu kablio sugeba išvengti. Šiandien ilgai negaudau. Rytoj į darbą, o galva ir taip pilna įspūdžių.
siandien bandziau Neri netoli santakos tai net kliovo nebuvo, tik eseriai turbut vaike mazas zuvytes visai salia kranto 
) laisvai imtu medali reportazuose 
