Na ką, vėl laisvas, gražus vakaras gimtinėje, tad nusprendžiu nulėkti patikrinti ar vanduo tikrai kyla. Bet vis gi vėl priešingai - vanduo vis dar sėkmingai krenta, nešamų žolių mažėja, vaizdelis malonus akiai.
Na ką, ir vėl prasideda šukavimas. Daugiau krenkais, SSR'ais nes pagal orą jaučiasi, kad šapaliokai turėtų būti viršuje. Pakeitus kelis masalus, galiausiai vėl ant to paties ryškiapilvio Chubby SSR gražiai ir su garsu pasirodydamas paviršiuje užsikabino pirmasis šapaliokas, dar gal po 5 minučių antras. Vėliau dar valandėlę pramėčiau- ramu. Abu šapaliokai užkibo ganėtinai toli, aš įsibridęs ir dar beveik per visą užmetimo distanciją.
Žodžiu, vis prisigalvojau, kad tas, anas negerai, nekibs, bet va reikia tiesiog eiti ir žvejoti, trečias vakaras iš eilės ir visi su žuvimi, nors ne pačia didžiausia, bet kaip visad sportiška ir smagia. O tokie vakarai kaip šis, tokie tobuli ir laukti. Kai visai vakarėjant ir temstant gali stovėti įsibridęs, su maikute nes visai nešalta, jokio vėjo, vanduo it stiklinis, o vakaro spalvos užburia.
