Na kol totalizatoriai aprimo įsiterpsiu

.
Praeitą 3nį papuolė tokia visai netikėtai smagi žvejyba.
Antra diena kaip jau baigėsi didieji karščiai ir dieną galima buvo būt lauke neišpiltam prakaito vos iškišt nosį iš kambario. Tom karštosiom dienom bandymai suviliot šapalą spiningu Nemune tiek vos švintant, tiek visai temstant buvo visiškai nevaisingi, pasikabindavo vienas kitas ešeriokas ir viskas, upė atrodė tartum mirus, niekas net nepasirodydavo vandens paviršiuj...

Taigi po tų karščių sugalvojau, kad gal jau šapalai ir kitos žuvys atsigavo ir reikia pamėgint jas sugundyt... fyderiu... o juolab šiandien paskutinė atostogų diena, o aš per tuos karščius taip ir nenumalšinau žvejybos alkio

. Tad pasiėmiau fyderį, ritę su pintuku, sunkią karmūškę, sausų pašarų, išsiviriau kvietukų, atsidariau kukurūzų ir susiruošiau į Nemuną tikslingai gaudyt šapalų. Prie vandens atsidūriau kiek po 5, rankos niežti kuo greičiau įsikurt, tad skubu maišyt pašarą, rinktis meškerę, kurią jau užmetu apie pusę šeštos. Gaudau pusvalandį, valandą - kažkas vis palesinėja, kirstukai vis panervuoja, bet optimistiškai nenuteikia. Mėginu visokius variantus ant kabliuko kas tik įmanoma iš dzikas-kukurūzas-kvietys. Nusprendžiu pažiūrėt kas čia taip kapoja, uždedu mažą kabliuką - na ir kasgi - permatomas sausarūris kokių 5cm (tikrai ne tarp akių

). Sėdint žvejo kėdėj net miegas ima. Taip iki aštuntos teturiu tik vieną kuoją ir nediduką porąšimtgraminį šapalioką (sausarūris nesiskaito). Jau galvoj sukasi mintis eit namo, bet pažiūriu pašaro dar likę į valias, o ir atstogas noris išnaudot iki galo, tad dar sėdžiu

Na ir nuo pusės devynių prasideda šou - visas fyderys staigiai sudreba ir vėl nurimsta. Šimtaprocentinis šapalinis kibimas. Aš pašoku iš kėdės kaip nupurtytas 220. Bet pakirtus tuščia. Ir taip vis kartojas... Vienas apsukęs pavadėlį apie karmūškės valo galą (paternosterinė sistema) taip kala, kad atlaisvejus valui nelieka nei pavadėlio su kabliuku, nei karmūškės

Mėginu sureaguot per patį kibimą, bet be šansų net ir uždėjus ranką ir įtempus visus raumenis. Žodžiu šapalai gudresni už mane ir tampo man nervus, taip iš kokių netoli dešimties kibimų pagaunu vos porą storasprandžių (apie puskilį). Galvoju kažkas čia negerai... kotais tas šapalinčius nepasikerta. Tiek tuščių kibimų... Pasukęs galvą visą bėdą suverčiu kabliukui. Pakeičiu jį panašaus dydžio, bet lenktu į šoną. Va tada reikalai susitvarko iš esmės. Kimbimas, sureaguot ant pačio jo aišku nespėju, bet traukiu ir yra. Antras, vėl yra. Na va, dabar jau viskas sustyguota. Storasprandžiai gaima sakyt pasikerta patys, o aš iškart po to tempiu juos šia. Nė nepastebėjau kaip aplinkt aplink užpuolė visiška tamsa, dega tik dešinė pusė mėnulio virš makaulės, bet ir tą neužilgo nuneša vėjas

Aišku naktį žvejot neplanavau, tai jokio prožektoriaus ar liktarnos neturiu, tad tenka pasikliaut naktiniu akių matymo režimu. O kibimą pastebėt nėra sunku - susipurto visas stovelis. Sunkiausia partraukus šapalą jį įvairuot į graibštą (gerai kad jo nepalikau namie)

Taip iki pusės vienuolikos pagaunu berods 8... o gal 9 šapalus, visi +- pusę kilo, ir vienas gražus jau, kažkur apie 1.2kg priverčia paprakaituot kol ištraukiu, iki kranto atsivedu tik iš 3čio karto, bet visgi jį nugaliu (nesvarbu, kad visai beveik jau įdėjus į tinklelį jis suspurda ir pabėga laisvėn

). Taigis žvejyba labai smagi, padėkoju šapalams, trejetą pasiimu paskanavimui ir taip patenkintas užbaigiu vasaros atostogas
Valas: pagrindinis pintas PE Super 0.15, pavadėlis ir karmūškės - 0,18 mono, Karmūškė 100gr kvadratinės formos (mėginau ir 80gr, bet jau per lengva). Beveik visi sugauti ant užmautų poros kukurūzų. Pašaras: sausas Robinson upinis (iš tikro "Van Den Eynde", Robinsonas tik pakuoja) sumaišytas su kvietukais ir kukurūzais.