Mano pirmasis lynas, kurį sugavau praeitais metais liepos 4 d.
Nutiko visa tai praeitais metais, bet vis neprisiruošdavau savo įspūdžiais su jumis pasidalinti, tai padarysiu tai dabar, nes, kaip pastebiu, apie lynus žmonės intensyviai diskutuoti pradėjo.
Taigi, praeitų metų birželio pabaiga, liepos pradžia. Mums su žmona atostogos, sūnui keturi mėnesiai , veikti yra ką.

Kamuoja karščiai kaip reta, vandens nė lašo, virš 30 laipsnių, ir taip laikosi jau pora savaičių. Birželio 26 nuvažiavome į Kupiškį, į uošviją, ten pabuvome savaitę, pora kartų šiaip ne taip ištaikiau pažvejoti mariose, po to skubiai lėkiau į kaimą pagal iškvietimą – šienapjūtė pačiame įkarštyje, reikia tėvams padėt, kad rudenį gaučiau maišioką bulvių ar lašinių kampą. Šieną šiaip ne taip sutvarkėm, asmeniškai pats parvairavau penkis vežimus tuo nenusakomu ekstremaliu paežerės keliuku. Bet sąlygas patys įsivaizduojat, kas su tuo susidūrę esat: atsikeli šeštą ryto, partraluoji pora vežimų, juos pakrauni iškrauni rankiniu būdu, vežti beveik pusantro kilometro, žiūrėk, jau ir vienuolika valandų. Jei nenori saulės smūgio gauti, slėpkis nuo saulės pavėsy iki vakaro, tada vėl kokį vežimaitį šieno parsiboginsi.
Viskas analogiškai vyko ir liepos 4 dieną. Parvežėm šieno, papietavom, kas spaudos paskaityt nuėjo ar prigult, kas gyvulių perrišti, o aš apie pusę pirmos pradėjau meškeres rinktis, sliekų prisikasiau, juodos duonos riekę pasiėmiau, sakau, pabandysiu laimę gimtajam ežere, nors ir saulė kepina kaip reta. Namiškai dar bandė pertarti iš pradžių, girdi „ką tu ten pagausi, taip karšta , pailsėtum geriau“ ir panašiai, bet argi atkalbėsi žvejį?
Buvau nusiteikęs, kad eisiu raudžių gaudyti, juk karštomis saulėtomis dienomis jos visai gerai kartais kimba tarp lelijų ar prie nendrių linijos. Ir štai, aš jau prie ežero. Kompanija palaiko brolis. Ateinu į vietelę, kurią buvau numatęs ir kur ne kartą žvejoti ir sužvejoti teko, o čia, pasirodo, dievo pamiršta vieta, brastelė už mane didesnėmis nendrėmis apaugusi, stovi visos kaip siena, nieko gero. Pėdinu toliau, irgi panaši situacija, be dalgio neprasimuši. Galų gale apie pirmą valandą susiradau pavėsingą vietelę tarp juodalksnių. Gerai, galvoju, bus, saulė nekepins į pakaušį, pradedu ruoštis, jauko pora saujų mesteliu. O toje vietoje bebrai prasisukę, dumblynę padarę, žengsi žingsnį į priekį, iki pusės susmegsi, na bet ką daryt, tiks. Žvejybai tinkama vieta – kvadratinio metro plotelis, iš abiejų pusių apsuptas nendrių, dar toliau – lelijos, tarp manęs ir plūdės irgi rimtas kuokštas lelijų, mesti reikia apie penkis metrus. Pašėriau specialiu granuliuotu saldžiai kvepiančiu „Žvejo tako“ jauku, pirktu Kupiškio turguje. Pabandau ant duonos iš pradžių, iškart kibimas, ištraukiu dvi raudikes, gražias, bet jaunas. Nerimta. Uždedu slieką, gal po dešimt sekundžių plūdė gražiai nuvirsta ir ištraukiu smagų sprindinį karšiuką. Ir prasidėjo – pramainiui su raudikėmis vis ištraukdavau po gražų pilką ar kiek gelstelėjusį karšiuką. Kiek keistoka man pasirodė, kad tokią saulėtą dieną karšiukai ima, bet tai turbūt paaiškinama tuo, kad vieta, kur jie kibo, buvo pavėsyje. Priešinosi kai kurie gana atkakliai, kol oro įkvėpdavo. Taip tęsėsi gal apie pora valandų, kai aprimdavo, įmesdavau saują jauko, ir vėl linksmybės. Net ir vėžys sugalvojo užkibti. Jau galvojau į namus traukti, kai sulaukiau dar vieno eilinio neįtartino kibimo. Pakirtau ir galvojau sau ramiai ištraukti, bet tas kažkas apačioje taip rovė į šalia styrančias nendres ir aplink jas užvyniojo valą, kad mintis apie ant kranto jau gulinčią žuvį dingo akimirksniu. Iš pradžių pagalvojau, kad karšis solidesnis mane aplankė, bet netrukus vis patruksėdamas žuvį išsikėliau į vandens paviršių, pamačiau gražų nugaros peleką ir supratau su kuo reikalų turiu – su lynu, ir neblogu. O jis, rupūžėlė, įsivyniojo į nendres, ir stovi vandens paviršiuje už kokių keturių metrų nuo manęs, pelekais mojuoja. Ką daryt, rankos kojos dreba, kaip man jį norisi ištraukt, o nieko padaryt negaliu. Stveriu šalia gulintį telefoną, skambinu namo, sakau, ten, pastogėj, graibštelis užkištas, gal panėšėtumet greitai, gal pasieksiu žuvį? O namai netoli, už puskilometrio. Sakau ir nuoširdžiai abejoju, ar lynas lauks, kol tėvukas atbėgs. Taip ir buvo, kiek atitokęs ir jėgas atgavęs mano laimikis bandė sprukti, išsipainiojo iš nendrių, bet aš jau nelaukiau, kol dar kur nors užsisuks ir šiaip ne taip ištempiau žuvį į krantą, kur jinai nutrūko su kabliuku. Netrukus pasirodė ir tėvukas su graibšteliu, bet viskas jau buvo sutvarkyta. Tai buvo priešpaskutinė tą dieną užkibusi žuvis. Užkibo 16.20 min, maždaug metro su trupučiu gylyje, ant slieko gabaliuko, užkibo atsitiktinai, dumblingoje pavėsingoje vietoje tarp nendrių ir lelijų. Man tai buvo pirmas ežere sugautas lynas. Žuvies ilgis – 40 cm, svoris – 1kg 100 gramų. Iš viso tądien sugavau šešių rūšių žuvis, kurios svėrė apie 4 kilogramus, plius vėžys. ;)
Ačiū už kantrybę, jei perskaitėte. Gerų visiems laimikių.