O aš turbūt atsiskaičiau knygų. Kai mokiausi mokykloje, auklėtoja net rašė motinai, kad "jūsų vaikas ne pamokas ruošia, o knygas skaito".
O skaičiau daug ką - pervariau turbūt visų tautų, kurias pavyko surasti, pasakas (čia ankstyvoj vaikystėj,
), vėliau atėjo eilė indėnų istorijoms, visokie Čingačgukai, Vinetu, Baltaveidis vadas, Raitelis be galvos ir panašios. Vėliau atėjo eilė gamtos tematikai: žuvys, kur vaikų savo nepažįsta,
, Dautarto, Petkevičiaus apsakymai ir visa kita apie gamtą. Pradėjus tudijuojuoti teko paskaityti, ir smarkiai, įvairios literatūros: ir senosios lietuvių, ir dabartinės, ir graikų mitologijos šedevrų, ir užsienio, Moljeras, Dantė, Getė, Šileris, Šekspyras, žodžiu, visko ir daug. Gal todėl dabar nelabai skaityt norisi. Bet vieną knygą šiais metais perskaičiau, ir gana storą, beje, jau antrą kartą, tai A. Ramanausko - Vanago atsiminimai apie pokario pasipriešinimą sovietams, daugiausia Dzūkijoje. Patinka man ši tematika, o dar įdomiau, kai randi paminėtų konkrečių vietų ar net žmonių. Tik liūdna, kad labai tragiškai visiems tiems pasipriešinimo dalyviams baigėsi gyvenimas, tiek vyrų miškuose atgulė.
Šiaip knygos yra gerai, skaitykit laiko atradę, nuo to blogiau nebus. O jei neturit laiko skaityt, tai atraskit laiko žvejybai. O kai pagavę žuvelę paleidžiat ją atgalios ir prigrasinat atsivesti tėtį ar mamą, būkit ramūs, jų tikrai nesugausit, nes žuvys nepažįsta savo vaikų, o žuvų vaikai nepažįsta savo tėvų. Gerai, kad mes ne žuvys.