Šiandien pustrečios valandos šalia Vilniaus - pusantro kibiriuko dviese.
Iš keturių ar penkių baravykų tik vienas tinkamas vartojimui, kiti jau suvalgyti miško gyvių

.
Keletas gražių raudonikių, bet juos labai sunku pastebėti mišriam miške tarp nukritusių lapų, nes kepurės visai nesiskiria nuo lapų spalvos.
Šiek tiek šilbaravykių, bet jau nebe jauniklių.
Voveraičių - tik tiek, kad geltonos spalvos kažkiek būtų.
O lepšių tai sočiai

. Vienu pritūpimu kartais net keletą tenka nupjaut. Ėmėm tik kepurėles ir tik tas, kurios dar kietos.
Gerai tai, jog praktiškai - nesukirmiję.
Ir dar gerai, jog lepšiai - tai pačių didžiausių tinginių maistas. Nereikia nei kramtyti, nei ryti. Tik ant liežuvio padedi ir skoniu pasimėgauji, o lepšis pats nukeliauja ten, kur reikia

.