-------------------------------------------------------------------------
Apie tinklus, brakušas ir kitus žvejybos nuotykius ( I dalis)--------------------------------------------------------------------------------------------
Pavasaris.
Žvejoju aš gana dideliame Žemaitijos ežere, sėdėdamas valtelėje, kibimas šiaip sau, tiksliau, visai prastai, nors pasišėriau neblogai, rytas nuostabus, bet kol kas turiu tik dvi 100-gramines raudes (mūsuose vadinamas raudsparniais), o visos kitos- visiška smulkmė.
Bet , aišku, vis tikuosi ko nors rimtesnio, keitinėju masalus, plūdes, šviną tai uždedu, tai nuimu, tai pastumiu arčiau dugno, tai pakeliu aukštėliau, ar iš vis prie plūdės, ir staiga girdžiu balsą nuo kranto, iš tos vietos krūmuose, kur plūduriuoja kelios valtys prirakintos :
-Labas, a kimb kas?
-Kušin po biški, bet nadėdilis kol kas, -atsakau.
-Či didilių napagausi, vuo tėn pabundyk, tuo seklumuo, kur arčiau ežera vėėėduri, arba vo či, tuo įlunkelie...
- Reks bundyti, je či tep nieka gera i nabūs, da tik 7-is ryta tie, esu pasišieris, nanuoru mietiteis...
- Nu siekmies, -ir pradingsta krūmuoses vyras.
-Kad tu apsišiktum kniūpščias su tokiais savo linkėjimais, -sumurmu panosėj ir žvejoju toliau.
Kelias dar pagaunu, bet didžiausia gal 150 g. O aš vis tikiuosi tokių po 300-400 g, nes šiame ežere tokių pagaut man pasitaiko dažnokai.
O galvon vis įkyriai lenda mintis, gal teisingai sako tas diedas vietinis, tuo labiau, kad būtent toje vietoje aš mėginu žvejot pirmą kartą, jis juk žino žvejas būdamas, jei būtų ne žvejas, nerūpėtų jam nei tai ar kimba man, ar ne...
Galop , tų įkyrių minčių vedamas, ištraukiu inkarą ir plaukiu apveizėti tos jo rodytos įlankėlės. Praplaukdamas pro pat pašertą vietą , kurioje žvejojau, matau, kad ten prisirinkęs tiesiog debesis smulkmės, o žiūrint kitur, tų žuvyčių tik vienetai, arba iš vis nėra. Vadinasi, pašaras veikia , bet gaila, kad tik mailių, mąstau, ir plaukiu tolyn. Priplaukęs čia pat esančią įlankėlę, žvalgausi kur čia geriau užšert, kur geresnis tarpas tarp žolių, kad paskui, metant tenais masalą, jis kuo mažiau kliuvinėtų už žolių ir kuo mažiau gadintų man nervus pavadėlių nutrūkimai, nes jau per porą valandų aš jų nutraukiau gal 3-4-is , o gal 5-is....
Taip betyrinėjant kas dedasi po vandeniu, žvilgsnis užkliūna už kažko netikėto - žiūriui žiūriu atidžiau, taip, tai tinklas, panardintas po vandeniu dideliais svoriais turbūt, kad galingos plūdės jo neiškeltų i paviršių ir nieko nesimatytų iš toliau. Žuvies irgi yra, ir kiek eina įžiūrėt, matau vien lynus, ir nemažus. Vadinasi jis čia mirksta per naktį, o gal ir dar ilgiau. Aišku , aš čia nežvejosiu, reikia plaukt į tą seklumą, kur tas žmogus rodė ir ten mėgint. Taip ir padariau, nuplaukiau, radau tinkamą užmetimui tarpą, lyg secialiai būtų padarytas, įmečiau tenais pašaro, užmečiau meškerę ir , laukdamas kol plūdė sujudės, skambinu vienu iš žinomų gamtosaugininkų numerių.
,,Sujungimas negalimas", -išgirstu. O šiuo numeriu anksčiau visada atsiliepdavo energingas jaunas vyras, su kuriu reikalų panašių ne kart tekę turėti. Ėch, gaila, skambinu kitu numeriu, kuris pas mane pažymėtas kaip Gamtosauga 2.
Atsiliepia iš kart, paklausiu ar į GA pataikiau, taip sako, čia tas ir tas. Ok, sakau, yra toks reikalas, , nupasakoju situaciją, ilgai aiškinu kur tai, kurioje vietoje, nes ežeras tai nemažas... Atrodo viską suprato, tvarkoj, sako, dabar neturim mes valties, bet bandysim kažką suorganizuot...
Po kokio pusvalandžio skambutis, inspektorius sako, o gal galėtumėt mus priplukdyti prie tų tinklų, jei ten tebesat, nes nerandam valties...Ne sakau, nieko nebus, pas mane vietos labai mažai, o ir pats sėdžiu kojom apsemtom, nes leidžia kažkur pro dugną vandenį... Na teks dar ką nors mąstyt, atvykę, rasim gal pasiskolint valtį vietoje...
Dar po kokio pusvalandžio, vėl skambutis, sako , atvyks inspektoriai iš Šiaulių, pasistenk jiems nupasakoti kuo aiškiau kur ten kas, ok, sakau, pasistengsiu, tik nelengva bus jiems rasti pagal nupasakojimą, nes aš tiek turbūt neišlauksiu kol jie atvyks.
-Na, kaip nors susišnekėsit, jie žada būti ilgai, gal net per naktį jei reikės, nori sučiupti tuos niekadėjus.
O man nekimba, jau valanda kaip naujoje vietoje, vieną syk plūdė buvo susvyravusi ir viskas. Galvoju, kad jau pats čia užviriau tą košę, gal reikia luktelti, gal už valandikės ir atsiras jie, tie inspektoriai, nes be parodymo jie tikrai vargiai čia ką atras.
Ištraukiu inkarą ir plaukiu atgalios, nors pažaisiu su smulkme ankstesnėje vietoje, gal jin dar neišsilakstė. Jau laikrodis rodo 11-ą val, gal ir didesnė žuvis sujudės neapleidžia viltis, nors labai abejotina, kai negailestingai plieskia saulė virš galvos.
Mosteliu meškerykočiu, iš pirmo karto pataikau puikiai į vietą, ir ,vietoj laukto plūdės šokio tymt tymt tymt, kaip jinai elgiasi, kai kimba smulkmė, pamatau, kaip iš lėto grimsta dugnan. O taip būna tik tada, kai masalą paima rimtesnė žuvis. Pakertu, joooo, širdis apsidžiaugia , anam gale priešininkas visai neblogas, kotas net trata nuo jo priešinimosi, bet aš stipresnis, prisitraukiu neskubėdamas , leisdamas žuviai šiek tiek pavargti, kad būtų ramesnė ir sugriebęs įsikeliu valtin... Ėch , nubraukiu prakaitą, kaifas, ne kitaip, netgi pasakyčiau- pirmas orgazmas šiandiena.
Pagaunu dar kelias, šiek tiek mažesnes, bet ne mažas raudes ir vėl, eilinio kibimo metu, pakirtęs pajaučiu, kad priešininkas aname valo gale dar solidesnis. Iš lėto traukiu link savęs, o jis per daug ir nesispardo, paklusniai eina link manęs, eina eina, tiksliau, plaukia plaukia, kol aš jo nepamatau, o tenai, ant kabliuko - jo didenybė lyyyynas. Na, bais jau didelis jis man atrodo, siaubingai didelis, mintys tik sukasi galvoje, kaip aš jį ištrauksiu, jis gi tikrai nenorės draugauti su manim. Ir aišku, pamatęs mane ir supratęs, kad ten kur jis yra tempiamas, jam nepakeliui, parodo ką jis gali. O gali, aišku, daug, lašinių , raumenų, priauginęs kaip reikiant, pasileidžia tolyn nuo manęs . Nuvaro iki žolių, truputėlį įlenda į jas, bet neapsisuka, ačiū Die. Leidžiu jam ten šiek tiek pabūti, kol pradės judėti, kai tik sujuda, tempiu link savęs po truputėlį, , jis vėl atgalios, aš vėl link savęs, ritė tarpais traška, stabdį esu gal ir per daug atlaisvinęs, bet bijau jo staigesnių judesių, nes pavadėlis tik 0,14 mm gali labai greitai nutrūkt. Galų gale priešininkas pavargo, prisitempiu prie valties ir bandysiu suimt kažkokiu tai būdu, nes lyno slidumą visi turbūt žinome. Ne, kur tau, jis jokiu būdu pas mane lipti nežada, jam žymiai mieliau po valtimi ir neria ten su nauja jėga, vėl išsigąstu kad neapsisuktų apie inkaro virvę ar dar kur, šiaip taip išprašau atgalios, jis vėl po valtim , bet jėgos jau pasilpusios, paėmęs už valo ištempiu iš ten, paklusnus pasidarė, įkišęs pirštą burnon šiaip taip suimu stipriai už žiaunų, paleidęs meškerę prigriebiu antra ranka ir ... laimikis jau pas mane.
Graibšto niekados nenaudoju, žinau kad blogai darau, bet nepatinka man tie ,,pričindalai" ir viskas.
Iš daugkartinų žūklių yra man išsivystęs toks, sakyčiau, kaip ir kompleksas: būdavo, kai tik pasiimu graibštą, tai visuomet grįžtu tuščiomis,arba užkibus didesniai žuviai ir pritraukus ją pakrantėn, graibštas guli kur už kelių metrų, ir nenubėgsi jo pasiimti pametęs meškerę, tai vėl gi grabalioji su rankom. na tai kam jis man reikalingas tada, galvoju. Tai aš jo dabar iš vis seniausiai ir nebeimu. Ai, nutruks nutruks ta žuvytė, reikia ir jai suteikti šansą, kaip sako, nieko čia baisaus, nepasikarsiu dėl to :D
Oi kaip faina, kažkokia palaima, bus su kuom nusipaveiksluoti tikrai...
Tik, kažin kur mano fotikas, kažkodėl aš jo nematau, būt gerai, kad jis būtų iškritęs ne kur ant pievelės pakrantėje, o mašinoje likęs...
--------------
Pagaliu vėl išgirstu telefono skambutį, pažiūriu, nežinomas numeris, atsiliepiu, skambina naujieji inspektoriai ir pasako, kad jie ęsantys prie pliažo.
Na, sakau, būt gerai, kad jūs atvažiuotumėt ten ir ten, nes iš tos vietos jūs tikrai nieko nepadarysit... Bando važiuot, vėl sakmbutis, suprantu, kad pasiklydo, ne į tą pusę nuvažiavo. Po kiek laiko vėl skambina, esą ten ir ten, matą tą ir tą, oi, sakau, kažkaip mes nesusišnekam,... Na ir taip toliau... Kol galų gale už kokių 1,5-2 valandų pagaliau privažiavo ten kur reikėjo. Parodžiau viską, apibūdinau, kas kur ir kaip, sako bandysim laukti pasirodant niekadėjus....
O man jau ir žvejot buvo pabodę, žuvies prigaudžiau, manau ,apie 6-kg, neskaitant mažųjų, nes tas tai iš kart mesdavau atgalios ežeran. Dar belaukdamas inspektorių, visas mažesnes, nors ir kepamos būtų jau, paleidau vandenin, pasilikau tik didžiausias, nes pagavus tą lyną, žuvies jau tapo tikrai sočiai.
Inspektoriai pamatę mano laimikį, mačiau, nustebo, kad aš visai padorių žuvų prigaudęs...O juk nekibo, jei pamenat ką rašiau... :D :D
Kaip pasibaigė ši istorija, reikės parašyt kada, nes jau ir taip pavargot, kas skaitėt... O ir aš pavargau rašyti, sorry...
Tiesa, fotikas atsirado ant mašinos sėdynas, tai galėjau ir ,,nutraukt" laimikį:
P1070325.JPG (168 KiB) Peržiūrėta 12947 kartus(ų)
Aš manau, kad Dievas, kurdamas žmogų, kažkur pervertino savo sugebėjimus. – O. Vaildas.