Paulius Širvys
Sartų žuvėdros
O Sartai, jūs Sartai mėlynieji,
Su tuo klyksmu žuvėdrų liūdnuoju!
Pamylėjau aš jus, pamylėjau,
Piemenėlio dainelę niūniuojant.
Manęs laukė dar žygiai ir kelias.
Neišreikštas širdies neramumas…
O maniau, kad žvejų aš sūnelis,
Kad bangų ošime mano dūmos.
.
Šiomis poeto Pauliaus Širvio eilutėmis pradėsiu pasakojimą apie nuotikius ant Sartų ežero kranto.
Gavau pakvietimą paisėti Dusetose, šalia nuostabaus Sartų ežero, kuris nuo seno garsėja dydeliais šamais, bei kasmet (beveik) žiemą vykstančiomis žirgų lenktynėmis. Na žinoma į pasiūlimą atsisakyti butų tikrai kvaila, juolab vasarą. Nuvykę apsistojome pas

močiūtę, ji sutiko mus labai svetingai.
Bet mane vistiek labiausiai traukė ežeras, ir jo paslatys...
Įsikūrę neėjome apsidaryt, pakrantės gražiai sutvarkytos, švarios. Žmonių begalės, visi poilsiauja.
Draugė nuvedė ant tribūnos, kur mano supratimu ankščiau vykdavo šventės, gal vyksta ir dabar, tik ne tokioje aplinkoje, viskas skesti šiūkšlėse. Net graudu žiūrėt.

Nera jokio noro ten žvejot, bet deja teks...
Ir nepasigailėjau, jau tos pačios dienos vakare plūdės mirko ežere. Na ką ten plūdės, savo brangiausiają mokiau žvejot.

Pirmos dienos laimikis:
Nieko ispūdingo, bet tai juk pamokos, pradžiamokslis, tad tikrai nera po teisti.
Kitą dieną jau abu su botagėliais* (5m sportinėmis meškerytėmis) mes ant tribūnos tarp šiūkšlių. Bet ech, nusisjoviau į tas šiūkšles, juk pailsėt, o ne verk atvažiavom.
Sumaišiau truputuką jauko, suruošiau meškerytes ir jau pradedam...
Diena kaitri, kepina saulutė, sunku žvejot, bet mokyti draugė reikia, o ipač, jog ji pati to nori...
3h trūkmės pamokų laimikis:

Žinoma, visos žuvytės keliavo atgal
Deja, laikas lekiauti namo, kad ir kaip gera, kad ir kaip smagu...
Svarbiausia

pramoko žvejot.
Ačiū už dėmesį, iki kitų kartų kolegos.

Drįstu tvirtinti, kad iš visų žinių vertingiausios esti apie gamtą ir jos dėsnius. — [Ž.B.Lamarkas]