Taip. Vaikštau. Stengiuosi vaikščiot nuolat ir reguliariai. Ne visad tai pavyksta atlikt labai pareigingai

. Meldžiuosi, pasninkauju. Ne taip dažnai ir reguliariai kaip norėčiau ir reikėtų

. Nemažai skaitau, bandau suprast, įsigilint giliau nei vaikiškas katekizmas. Be abejo ir aukoju pagal galimybes. Tiek bažnyčios, tiek ir religinės žiniasklaidos išlaikymui. Kaip ir visi kiti, tiek atsilygindamas už paslaugas, kurios man reikalingos, bei stengdamasis, kad dėl finansinių nepriteklių nenukentėtų tų paslaugų pasiekiamumas ar kokybė. Stengiuosi ir labdaros nepamiršt. Keletą metų smagiam bažnyčios jaunimo chore dalyvavau. Beje, retai kur kitur vienoj vietoj tokį vieningą be galo draugiškų, smagių, geranoriškų jaunų vaikinukų ir mergičkų sambūrį sutiksi. Puikūs prisiminimai.
Visa tai darau visų pirma todėl, kad tai padeda man keistis reikiama, norima kryptimi. Savotiška dvasinė higiena - panašiai kaip dantų valymas ar prausimasis kūnui, tas pats tik dūšiai. Kaip sakoma, jai nori pakeist pasaulį, pakeisk save. Tuo ir užsiimu. Gal kada ir pavyks.
P.S. Beje, link religijos pasukau jau būdamas visiškai suaugęs, po ilgo maištavimų, religijos neigimo ir kritikos jai, bei įvairiausių nuodėmių laikotarpio. Kaip sakoma iki soties paragavau visko, kas veda į pražūtį ir kažkaip susimąsčiau, kad gal vis gi verta pabandyt sustot, pagalvot ir pabandyt eit kitaip ir kitur...
