Antikvarinis senamiestis
Akmeninės gatvės -
protėvių burnos.
Bando įkvėpt ir
springsta svetimšalių,
studentų išfiltruotu Vilnium.
Antikvarinis senamiestis -
kunigaikščio pakelta moneta,
dabar - tik troleibuso bilietėliai -
popieriniai vaiduokliai
klaupias po kojom,
bet veltui.
Nes esame tik trupiniai,
pabirę skveruose ir
laukiantys nuo bokšto
atskrisiančių istorijos
karvelių.
Forumas apie mėgėjišką žvejybą
Draudžiama žvejoti : ŠAMUS [11.01-04.01]; masalui naudojant žuvelę* [01.01-04.20]; plačiažnyplius ir siauražnyplius VĖŽIUS [10.15-07.15]; be žvejo mėgėjo kortelių šias žuvis: lašišas, šlakius, sykus, upines nėges; upėse ir jų ruožuose išvardintuose taisyklių priede Nr. 1
Mozgokliujevas ir kanarėlė
Šlitinėdamas po Permės turgų, Mozgokliujevas užkliuvo už praporščiko Jendrido kerzinio bato ir kaip ilgas išsitiesė purve. Praeinanti senė pasibjaurėjusi spjovė balon, pavymui dryktelėjusioms seilėms pliumptelėjo auksinis dantis. Mainais už jį Mozgokliujevas gavo kanarėlę.
Atgalia ranka nuo klijuotės nubraukęs silkės kaulus, Mozgokliujevas pasodino paukštį į vazą:
-Dainuok, širdie.
Kanarėlė nusisuko apmusijusio lango pusėn.
Mozgokliujevas užmetė ant paukščio milinę ir paprašė darkart. Kanarėlė tylėjo.
-Durna kanarėlė,- konstatavo ir milinės nebenuėmė...
Pirmadienį, grįžęs iš turgaus su pilnu maišu veržlių, trenkė jį ant milinės. Langan trenkė žaibas. Dievo Mozgokliuevas neįžiūrėjo, pernelyg šviesu buvo virtuvėje.
Tik nusistebėjo kad nelyja ir nedingo elektra.
Mozgokliujevas ir stebuklinga fėja
Grįždamas iš turgaus Mozgokliujevas sutiko švytinčią moterį.
- Žuvies persirijai ?,- pasiteiravo.
- Nea. Aš esu stebuklinga švytinti fėja.
Pardonas Nikolajevičius prisėdo ant plytų krūvos ir surūke tris pakelius papirosų. Po to patraukė namo. Fėjai nieko nesakė, nes su bobom nešneka.
Kalėdoms Mozgokliujevas gavo vieną moliūgą, krūvą gyvų žiurkių ir krištolines kurpaites.
Šlitinėdamas po Permės turgų, Mozgokliujevas užkliuvo už praporščiko Jendrido kerzinio bato ir kaip ilgas išsitiesė purve. Praeinanti senė pasibjaurėjusi spjovė balon, pavymui dryktelėjusioms seilėms pliumptelėjo auksinis dantis. Mainais už jį Mozgokliujevas gavo kanarėlę.
Atgalia ranka nuo klijuotės nubraukęs silkės kaulus, Mozgokliujevas pasodino paukštį į vazą:
-Dainuok, širdie.
Kanarėlė nusisuko apmusijusio lango pusėn.
Mozgokliujevas užmetė ant paukščio milinę ir paprašė darkart. Kanarėlė tylėjo.
-Durna kanarėlė,- konstatavo ir milinės nebenuėmė...
Pirmadienį, grįžęs iš turgaus su pilnu maišu veržlių, trenkė jį ant milinės. Langan trenkė žaibas. Dievo Mozgokliuevas neįžiūrėjo, pernelyg šviesu buvo virtuvėje.
Tik nusistebėjo kad nelyja ir nedingo elektra.
Mozgokliujevas ir stebuklinga fėja
Grįždamas iš turgaus Mozgokliujevas sutiko švytinčią moterį.
- Žuvies persirijai ?,- pasiteiravo.
- Nea. Aš esu stebuklinga švytinti fėja.
Pardonas Nikolajevičius prisėdo ant plytų krūvos ir surūke tris pakelius papirosų. Po to patraukė namo. Fėjai nieko nesakė, nes su bobom nešneka.
Kalėdoms Mozgokliujevas gavo vieną moliūgą, krūvą gyvų žiurkių ir krištolines kurpaites.
Negaliu
Brenda ajerais
laumžirgių užkalbėtojas,
žaliai pramintas takas
kvepia pelėsiniu sūriu,
- tu keiti spalvas,
bet skonis išlieka tas pats,
išlytas dangus, praskysta -
gyvybė tyvuliuoja veidrody,
viduje kiti saugo laisvę.
skilo šlapias stiklas,
bangelėm nuvilnija lūžiai
ir kojos iki kelių prarytos
stengiasi nedrebėti,
- įtemk nervus, pakelk ranką
ir švystelki aštrų žeberklą į akį.
- negaliu - namuose turiu
ką valgyt.
Brenda ajerais
laumžirgių užkalbėtojas,
žaliai pramintas takas
kvepia pelėsiniu sūriu,
- tu keiti spalvas,
bet skonis išlieka tas pats,
išlytas dangus, praskysta -
gyvybė tyvuliuoja veidrody,
viduje kiti saugo laisvę.
skilo šlapias stiklas,
bangelėm nuvilnija lūžiai
ir kojos iki kelių prarytos
stengiasi nedrebėti,
- įtemk nervus, pakelk ranką
ir švystelki aštrų žeberklą į akį.
- negaliu - namuose turiu
ką valgyt.
Tiems darbas, kurie nezino zvejybos..
Praėjęs pro seną ąžuolą atsigręžiau atgal. Aušo. Už nugaros palikta sodyba skendėjo rūke. Takeliu nusileidau į tankiai eglėmis apaugusį slėnį, kuriame, tarsi pasakiškas ornamentas, buvo išsiraičiusi upė. Žengiau neskubėdamas, stebėdamas gamtos budimą, vis aiškiau girdėdamas upės alsavimą, kurioje tarp akmenų plaukiojo gražios kaip vaivorykštė žuvys – upėtakiai. Tik tokiu metu atsiradęs prie upės gali išvysti gražiausią jos veidą, kuris įdienojus išblėsta kaip ir kada nors išblanks šios parašytos eilutės. Vasarą čia karaliauja upėtakiai, rudenį lizdus galingom uodegom kasa šlakiai ir lašišos.
Prisėdęs ant paplauto upės kranto, prie šalia pasvirusios eglės, galvoju apie mūsų pažintį, kuri atėjo savaime, tarsi likimas. Rūkas po truputėlį sklaidėsi, upė smagiai čiurleno nešdama savo vandenis, kai kur vandens paviršiuje suraibuliuodavo ratilai. Žinau, kad juos palikdavo auksu blizgančios taškuotos gyvybės, spindinčios ten toli gelmėje. Užkerėtas aušros magijos net neprisirišau muselės. Vis sekdamas žvaigždžuvių šokį tikrai supranti, kad tai daugiau nei aistra. Tai religija. Magija. Pakilus saulei palieku upę. Ne ilgam, pareisiu čia dar daug kartų ne tik vasarą, bet ir kada atplauks atėjūnės, kurios savo it plienas galingomis uodegomis upės dugne pradės kasti gyvybės kupinus piliakalnius. Ateisiu ir tada, kai man bus labai sunku. Iki pasimatymo, Veivirže...
Prisėdęs ant paplauto upės kranto, prie šalia pasvirusios eglės, galvoju apie mūsų pažintį, kuri atėjo savaime, tarsi likimas. Rūkas po truputėlį sklaidėsi, upė smagiai čiurleno nešdama savo vandenis, kai kur vandens paviršiuje suraibuliuodavo ratilai. Žinau, kad juos palikdavo auksu blizgančios taškuotos gyvybės, spindinčios ten toli gelmėje. Užkerėtas aušros magijos net neprisirišau muselės. Vis sekdamas žvaigždžuvių šokį tikrai supranti, kad tai daugiau nei aistra. Tai religija. Magija. Pakilus saulei palieku upę. Ne ilgam, pareisiu čia dar daug kartų ne tik vasarą, bet ir kada atplauks atėjūnės, kurios savo it plienas galingomis uodegomis upės dugne pradės kasti gyvybės kupinus piliakalnius. Ateisiu ir tada, kai man bus labai sunku. Iki pasimatymo, Veivirže...
Valgėm dviese tyloj
Nuplėšk
tai kas dengia
ir paverski
nuskriaustuoju,
kurį kadaise
mylėjo
ant galvos
suka lizdą
grifų patelė,
leidžiu kirsti
dar vienu
stiklu viskio -
tiesiai į kepenis
dar kirtis
ir iš lubų
nusileidžia
stoicizmo
pranašas
su alyvos
šakele rankoj
paima mane
už smakro
ir kvėpuoja
tiesiai į veidą -
kvapo nuosėdos
atgula ant odos,
lyg staltiesė per
paskutinę vakarienę
valgėm dviese
tyloj
Nuplėšk
tai kas dengia
ir paverski
nuskriaustuoju,
kurį kadaise
mylėjo
ant galvos
suka lizdą
grifų patelė,
leidžiu kirsti
dar vienu
stiklu viskio -
tiesiai į kepenis
dar kirtis
ir iš lubų
nusileidžia
stoicizmo
pranašas
su alyvos
šakele rankoj
paima mane
už smakro
ir kvėpuoja
tiesiai į veidą -
kvapo nuosėdos
atgula ant odos,
lyg staltiesė per
paskutinę vakarienę
valgėm dviese
tyloj
Tiems darbas, kurie nezino zvejybos..
Kazkada, pries kokis 5 metus, dar budamas studentas, bet jau dirbantis, parasiau laiska-zukles istorija geram draugui. Dabar jisai ta laiska yra paskleides visiem savo ir musu bendriem draugam, tad idesiu ir as ji tribuniskiam 
Herojai:
as - zvejys studentas;
julyte - mano tada dar busima zmona;
bezdukas, bezde, bezdzione - draugas, gyvenantis amerikoje. Jis beje mane vadina tomis paciomis pravardemis, kaip ir as ji;
rimas - draugas ZVEJYS, visada baisiai rimtas, ypac zukleje. Save laikantis labai rimtu zveju. Pravarde ziopliukas;
spokas - rimo jaunesnysis brolis, isgert megstantis vejavaikis.
PUM PUM PUM
sveikas mielas bezduk!!!!
kaip gaila, kad tu isvykai butent 27 diena, o ne kokia 29, nes 27 diena ivyko tiek nuotikiu, kad jei dar butum tu buves kartu, butu buve isvis nerealu. ivyko tokie ivykiai, kuriuos pagal reiksme galeciau statyti i viena eile su musu nuotykiais kaime (tiek pirma karta kai ziopliukas prarado pats zinai ka (nekaltybe), tiek antra karta, kai tadas apveme puse pasaulio), su istorija apie zuvi sala ir panasiais kitais gyvenimo kuriozais.
dabar nuo sekancios eilutes pradedu pasakojima.
birzelio 27 diena as atsibudau ir supratau kad dar viena egza as laikysiu rudeni. kaip supratau neklausk, tiesiog pazvelgiau i dangu ir keistas balsas man tare:"bezde bezde bezde, raminkis nepervark ir nebandyk eiti i ta suknista egza". kadangi pats zinai koks as dievobaimingas, suprasi, kad nepaklusti as tiesiog negalejau. kadangi egzas, turejes buti vakare, nuplauke, as iskart puoliau organizuoti isgertuves vakare ir zvejyba po isgertuviu, is ryto. turejom varyti mes su ziopliuku (nuo siol pasakojime as ji vadinsiu ZVEJYS didziosiomis raidemis, o pasakojimo metu tu pats suprasi, kad ziopliukas tikrai vertas sio garbingo naujo vardo). taciau kai ziopliukas gryzo is darbo, mes greit nusprendem, kad varom is vakaro i naktine zukle su saslykais ir dar paimam i kompanija julyte, kad parodyt jai kaip tikri vyrai zuvi bulviniais maisais gaudo. mum planuojant visus ivykius, kur buves kur nebuves, nezinia is kur, islindo jau siek tiek ikauses spokas ir pasisiule varyt kartu. mes aisku sutikom ir iskart isivelem i ginsa su spoku del alaus kiekio, kuri imsim su savimi i kelione. spokas reikalavo, kad paimtume tiek alaus, kiek galiu drasiai teigt i golfyte tikrai nebutu tilpe. mes alaus aplamai nenorejome daug, bet spokas buvo labai kategoriskas. jis nusileido tik tada, kai mes paklauseme: "o kas uz visa tai sumokes". po siu stebuklingu zodziu spokas, norom nenorom, sutiko paimti pasak jo visiskai ir neitiketinai maza alaus kieki. tai va, taip greit pakoregave planus ir operatyviai juos igyvendine, atsidureme prie kazkokio karjero tarp jonavos ir kauno. greit uzmeteme meskeres ir pradejome naikinti aluti (naikinome as, julyte ir aisku spokas, o ZVEJYS isdidziai tare: "as atvaziavau pazvejot", ir gere arbata). viskas prasidejo mazdaug 8 valanda vakaro. nezinau ar ta arbata turejo kazkokiu migdomuju galiu, bet faktas tas, kad puse vienuolikos ZVEJYS jau snaude susiranges prie meskeriu ir visai neatsakinejo i musu klausimus bei neregavo i uzgauliojimus. tuo metu mes buvom jau linksmi ir pradejom kepti saslykus. ZVEJYS net sio skanesto atsisake kazka nesuprantamai ir piktai (per miegus) murmedamas. Apie 12 val nakties julytei kilo, kaip veliau paaiskejo,neitiketinai "puiki" ideja. ji pasake, kad masina reikia privaryti arciau vandens, tai yra prie pat vandens. as paklausiau ir nusileidau kalniuku beveik iki pat karjero. tada alus jau buvo paveikes mane gan stipriai, tad ir as uzsimaniau miego. mes su julyte nuejom i golfyte pasnaust ir as pasakiau spokui, kad pakeltu mane 3 valanda ryte. miegant girdejau didelius kriksmus. spokas buvo pribeges prie masinos parodyti paties pagauta 1 kilogramo karsi. bet, deje, man tas ispudzio nepadare ir as apsivertes ant kito sono miegojau toliau. mano giliu isitikinimu ZVEJYS net neapsivertes ant kito sono taip pat knarke toliau. apie 3 val, kaip ir buvo sutarta, spokas kele mane, bet as prisikabinau, kad dar nepakankamai prasvite ir pridejau:"palikite mane ramybeje po velniu". taip as prasnaudziau iki 5 val ryto, o spokas tuo metu zvejojo (ir isgere visa kibira alaus). kai prabudau jau buvo visiskai sviesu. as nuejau prie meskeriu ir pradejau zvejoti. ZVEJYS tuo metu kuo nekalciausiai snaude susiranges prie meskeriu ir visiskai nebendravo su pasauliu. net nakti nukrite keli lietaus lasai jo visai neprizadino. po pusvalandzio prabudo ir negailestingai uodu sukasta julyte. mes trise pradejom labai linksmai leist laika. zvejojom, gerem alu, kalbejomes ir juokavom. netrukus man kilo mintis pamokyti ZVEJI. as priejau prie jo meskeres ir nuleidau bezdzionele (cia toks zvejybos irankis, neturintis nieko bendra su tavim, o kai jis buna nuleistas, tai reiskia, kad zuvis jau uzkibus). po 5 minuciu spokas suriko :"rimai kimba". ZVEJYS pasoko, vos neikrito i vandeni ir bande sugaut zuvi, kurios is tiesu ir nebuvo. buvo labai juokinga. po kokios valandos, sklindant musu kepamo saslyko kvapui,spokas pakartojo ta pati bajeri su mieganciu ZVEJU. ZVEJYS kietai miegojo ir nieno nemate. po geros valandos jis nubudo,5 minutes paziurejo i meskere ir kazko lauke. as paklausiau:"rimai, tau kimba?". zvejys atsake:"jo, kazkaip labai keistai kimba,uzpi.. *PYP*,negali normaliai nuleist bezdzioneles". as paklausiau:"o ka reiskia normaliai ir kaip tau isvis kimba". ZVEJYS atsake:"kazkaip letai nuleidineja, taip PUM PUM PUM". tuo metu mes tryse vos nemyzom i kelnes. ZVEJYS apsimete, kad jis viska kontroliuoja ir kad ji labai uzkniso toks letas PUM PUM PUM kibimas. o linksmiausia buvo tai, kad jis net nezinojo kaip jam kibo, nes mes pries pusvalandi buvom patys ta kibima "padare". bet ZVEJYS norejo pasirodyti kaip tikrai geras zvejys ir vos atsibudes pradejo samprotaut kokios tos zuvys niekses ir kaip jos nesamoningai kimba. jis dar pridure, kad sis vandens telkinys niekam tikes ir kad cia kimba turbut pungzliai. bet jis 100 procentu nemate jokio kibimo ir aplamai nieko nemate, nes miegojo. mes is juoko myzom i kelnes, o jis nieko nesuprato. tik po valandos, baige juoktis, mes jam pasakem, kad mes "padarem" ta jo kibima ir kad tas PUM PUM PUM yra jo fantazijos vaisius. tada ZVEJYS pradejo keisti spalvas ir kokia valanda su mumis nekalbejo. po sio nerelaus bajerio ir labai ilgu patyciu mes issiruosem namo ir pasidare dar linksmiau, nes pamatem, kad po julytes "geros" idejos pastatyta masina buvo gerokai prasmegusi i smeli. mes pradejom stumt golfyte is smelio,bet kadangi stumt reikejo i kalna, mum nekaip sakesi, tai yra visai nesiseke. masina tik giliau klimpo i smeli. tada mes pradejom ja iskasinet rankom, nagais ir kazkaip atrastais siferio lakstais. mes atkasem golfyte, bet kai pradejom vaziuot, ji nepajudejo is vietos, o tik prasmego dar pusmetri giliau. ji stovejo vien ant smelio, ten nebuvo jokios zemes ir pan. mazdaug dar po 2 valandu kasinejimu, visi purvini, pradejom pulti i nevilti. tik ZVEJYS kazkodel beveik nebuvo purvinas, nes visai nemylejo darbo ir gudravo. taigi, kai mes jau buvom nevilty, atejo seni zvejai ir sio karjero zinovai. jie pasake, kad jei mes dirbsim taip pat, kaip iki siol, tai iskasim nauja karjera ir kol islaisvinsim golfyte uztruksim minimum 2 savaites. neatrode, kad jie juokauja. jie buvo labai geri ir padejo mums. penki zmones kele golfyte, o zveju mikroautobusiukas tuo metu tempe masiniuka. taip mes buvom isgelbeti, o zvejai, neslepdami sypsenu, liepe taip daugiau nedaryti.
Cia buvo musu nerealios keliones pabaiga, po kurios mes visi isgerem alaus ir gryzom namo, spokas su laimikiu, o mes nieko nepese. THE END
(Atsiprasau uz mazasias zaides po tasku. Rasydamas buvau dar labai jaunas ir linkes maivytis)
Herojai:
as - zvejys studentas;
julyte - mano tada dar busima zmona;
bezdukas, bezde, bezdzione - draugas, gyvenantis amerikoje. Jis beje mane vadina tomis paciomis pravardemis, kaip ir as ji;
rimas - draugas ZVEJYS, visada baisiai rimtas, ypac zukleje. Save laikantis labai rimtu zveju. Pravarde ziopliukas;
spokas - rimo jaunesnysis brolis, isgert megstantis vejavaikis.
PUM PUM PUM
sveikas mielas bezduk!!!!
kaip gaila, kad tu isvykai butent 27 diena, o ne kokia 29, nes 27 diena ivyko tiek nuotikiu, kad jei dar butum tu buves kartu, butu buve isvis nerealu. ivyko tokie ivykiai, kuriuos pagal reiksme galeciau statyti i viena eile su musu nuotykiais kaime (tiek pirma karta kai ziopliukas prarado pats zinai ka (nekaltybe), tiek antra karta, kai tadas apveme puse pasaulio), su istorija apie zuvi sala ir panasiais kitais gyvenimo kuriozais.
dabar nuo sekancios eilutes pradedu pasakojima.
birzelio 27 diena as atsibudau ir supratau kad dar viena egza as laikysiu rudeni. kaip supratau neklausk, tiesiog pazvelgiau i dangu ir keistas balsas man tare:"bezde bezde bezde, raminkis nepervark ir nebandyk eiti i ta suknista egza". kadangi pats zinai koks as dievobaimingas, suprasi, kad nepaklusti as tiesiog negalejau. kadangi egzas, turejes buti vakare, nuplauke, as iskart puoliau organizuoti isgertuves vakare ir zvejyba po isgertuviu, is ryto. turejom varyti mes su ziopliuku (nuo siol pasakojime as ji vadinsiu ZVEJYS didziosiomis raidemis, o pasakojimo metu tu pats suprasi, kad ziopliukas tikrai vertas sio garbingo naujo vardo). taciau kai ziopliukas gryzo is darbo, mes greit nusprendem, kad varom is vakaro i naktine zukle su saslykais ir dar paimam i kompanija julyte, kad parodyt jai kaip tikri vyrai zuvi bulviniais maisais gaudo. mum planuojant visus ivykius, kur buves kur nebuves, nezinia is kur, islindo jau siek tiek ikauses spokas ir pasisiule varyt kartu. mes aisku sutikom ir iskart isivelem i ginsa su spoku del alaus kiekio, kuri imsim su savimi i kelione. spokas reikalavo, kad paimtume tiek alaus, kiek galiu drasiai teigt i golfyte tikrai nebutu tilpe. mes alaus aplamai nenorejome daug, bet spokas buvo labai kategoriskas. jis nusileido tik tada, kai mes paklauseme: "o kas uz visa tai sumokes". po siu stebuklingu zodziu spokas, norom nenorom, sutiko paimti pasak jo visiskai ir neitiketinai maza alaus kieki. tai va, taip greit pakoregave planus ir operatyviai juos igyvendine, atsidureme prie kazkokio karjero tarp jonavos ir kauno. greit uzmeteme meskeres ir pradejome naikinti aluti (naikinome as, julyte ir aisku spokas, o ZVEJYS isdidziai tare: "as atvaziavau pazvejot", ir gere arbata). viskas prasidejo mazdaug 8 valanda vakaro. nezinau ar ta arbata turejo kazkokiu migdomuju galiu, bet faktas tas, kad puse vienuolikos ZVEJYS jau snaude susiranges prie meskeriu ir visai neatsakinejo i musu klausimus bei neregavo i uzgauliojimus. tuo metu mes buvom jau linksmi ir pradejom kepti saslykus. ZVEJYS net sio skanesto atsisake kazka nesuprantamai ir piktai (per miegus) murmedamas. Apie 12 val nakties julytei kilo, kaip veliau paaiskejo,neitiketinai "puiki" ideja. ji pasake, kad masina reikia privaryti arciau vandens, tai yra prie pat vandens. as paklausiau ir nusileidau kalniuku beveik iki pat karjero. tada alus jau buvo paveikes mane gan stipriai, tad ir as uzsimaniau miego. mes su julyte nuejom i golfyte pasnaust ir as pasakiau spokui, kad pakeltu mane 3 valanda ryte. miegant girdejau didelius kriksmus. spokas buvo pribeges prie masinos parodyti paties pagauta 1 kilogramo karsi. bet, deje, man tas ispudzio nepadare ir as apsivertes ant kito sono miegojau toliau. mano giliu isitikinimu ZVEJYS net neapsivertes ant kito sono taip pat knarke toliau. apie 3 val, kaip ir buvo sutarta, spokas kele mane, bet as prisikabinau, kad dar nepakankamai prasvite ir pridejau:"palikite mane ramybeje po velniu". taip as prasnaudziau iki 5 val ryto, o spokas tuo metu zvejojo (ir isgere visa kibira alaus). kai prabudau jau buvo visiskai sviesu. as nuejau prie meskeriu ir pradejau zvejoti. ZVEJYS tuo metu kuo nekalciausiai snaude susiranges prie meskeriu ir visiskai nebendravo su pasauliu. net nakti nukrite keli lietaus lasai jo visai neprizadino. po pusvalandzio prabudo ir negailestingai uodu sukasta julyte. mes trise pradejom labai linksmai leist laika. zvejojom, gerem alu, kalbejomes ir juokavom. netrukus man kilo mintis pamokyti ZVEJI. as priejau prie jo meskeres ir nuleidau bezdzionele (cia toks zvejybos irankis, neturintis nieko bendra su tavim, o kai jis buna nuleistas, tai reiskia, kad zuvis jau uzkibus). po 5 minuciu spokas suriko :"rimai kimba". ZVEJYS pasoko, vos neikrito i vandeni ir bande sugaut zuvi, kurios is tiesu ir nebuvo. buvo labai juokinga. po kokios valandos, sklindant musu kepamo saslyko kvapui,spokas pakartojo ta pati bajeri su mieganciu ZVEJU. ZVEJYS kietai miegojo ir nieno nemate. po geros valandos jis nubudo,5 minutes paziurejo i meskere ir kazko lauke. as paklausiau:"rimai, tau kimba?". zvejys atsake:"jo, kazkaip labai keistai kimba,uzpi.. *PYP*,negali normaliai nuleist bezdzioneles". as paklausiau:"o ka reiskia normaliai ir kaip tau isvis kimba". ZVEJYS atsake:"kazkaip letai nuleidineja, taip PUM PUM PUM". tuo metu mes tryse vos nemyzom i kelnes. ZVEJYS apsimete, kad jis viska kontroliuoja ir kad ji labai uzkniso toks letas PUM PUM PUM kibimas. o linksmiausia buvo tai, kad jis net nezinojo kaip jam kibo, nes mes pries pusvalandi buvom patys ta kibima "padare". bet ZVEJYS norejo pasirodyti kaip tikrai geras zvejys ir vos atsibudes pradejo samprotaut kokios tos zuvys niekses ir kaip jos nesamoningai kimba. jis dar pridure, kad sis vandens telkinys niekam tikes ir kad cia kimba turbut pungzliai. bet jis 100 procentu nemate jokio kibimo ir aplamai nieko nemate, nes miegojo. mes is juoko myzom i kelnes, o jis nieko nesuprato. tik po valandos, baige juoktis, mes jam pasakem, kad mes "padarem" ta jo kibima ir kad tas PUM PUM PUM yra jo fantazijos vaisius. tada ZVEJYS pradejo keisti spalvas ir kokia valanda su mumis nekalbejo. po sio nerelaus bajerio ir labai ilgu patyciu mes issiruosem namo ir pasidare dar linksmiau, nes pamatem, kad po julytes "geros" idejos pastatyta masina buvo gerokai prasmegusi i smeli. mes pradejom stumt golfyte is smelio,bet kadangi stumt reikejo i kalna, mum nekaip sakesi, tai yra visai nesiseke. masina tik giliau klimpo i smeli. tada mes pradejom ja iskasinet rankom, nagais ir kazkaip atrastais siferio lakstais. mes atkasem golfyte, bet kai pradejom vaziuot, ji nepajudejo is vietos, o tik prasmego dar pusmetri giliau. ji stovejo vien ant smelio, ten nebuvo jokios zemes ir pan. mazdaug dar po 2 valandu kasinejimu, visi purvini, pradejom pulti i nevilti. tik ZVEJYS kazkodel beveik nebuvo purvinas, nes visai nemylejo darbo ir gudravo. taigi, kai mes jau buvom nevilty, atejo seni zvejai ir sio karjero zinovai. jie pasake, kad jei mes dirbsim taip pat, kaip iki siol, tai iskasim nauja karjera ir kol islaisvinsim golfyte uztruksim minimum 2 savaites. neatrode, kad jie juokauja. jie buvo labai geri ir padejo mums. penki zmones kele golfyte, o zveju mikroautobusiukas tuo metu tempe masiniuka. taip mes buvom isgelbeti, o zvejai, neslepdami sypsenu, liepe taip daugiau nedaryti.
Cia buvo musu nerealios keliones pabaiga, po kurios mes visi isgerem alaus ir gryzom namo, spokas su laimikiu, o mes nieko nepese. THE END
(Atsiprasau uz mazasias zaides po tasku. Rasydamas buvau dar labai jaunas ir linkes maivytis)
Slava Ukraini!
Labas rytas,audrutis rašė:Cia tu visiskai visiskai teisus. Tada as to dar nesuprasdavau, nes pats blaivas niekad nebudavauFiskius rašė: Nieko ner blogiau kaip buti blaivam, neblaiviu kompanijoje ir dar su ketinimais rimtai pazvejoti
Pasirodo tu girtuoklis Audruti. O dabar kas atsitiko kad nepastebejau esant tokiu? Gal uzsikodavai
Na kas nebuvo megejas paseliot tarkim studiju laikais arba bunant tokio amziaus? As tokiu nepazystu Tai buvo ko gero linksmiausias bei nerupestingiausias gyvenimo periodas. Salia visu linksmybiu aisku ir alkoholis liejosi laisvai
Taciau pasibaigus siam laikotarpiui mano suvartojamas alkoholio kiekis nuolat mazejo, o pries metus jis pasieke toki minimalu lygi, kad nuo to laiko ir rimtai pasigeres nebuvau. Kartais, noredamas atsipalaiduot, ikalu 50-100g, arba alaus bokala, i vsio
Tai buvo ko gero linksmiausias bei nerupestingiausias gyvenimo periodas. Salia visu linksmybiu aisku ir alkoholis liejosi laisvai Taciau pasibaigus siam laikotarpiui mano suvartojamas alkoholio kiekis nuolat mazejo, o pries metus jis pasieke toki minimalu lygi, kad nuo to laiko ir rimtai pasigeres nebuvau. Kartais, noredamas atsipalaiduot, ikalu 50-100g, arba alaus bokala, i vsio
Slava Ukraini!
Kai ismokau atsipalaiduot be alkoholio, gyvenimas tapo daug spalvingesnis. Nes jei atsipalaiduoji su alkoholiu (na cia turiu omeny didesnius kiekius nei 50g), tai tada jokio skirtumo- zvejoji, ar telika ziuri, ar siaip sedi draugu kompanijoj. Pojuciai supanaseja
Slava Ukraini!
Manau daugelis su tuo susidure, pradedant paskutinemis klasemis mokykloje ir baigiant univero baigimu, arba nebaigiantaudrutis rašė:Kai ismokau atsipalaiduot be alkoholio, gyvenimas tapo daug spalvingesnis. Nes jei atsipalaiduoji su alkoholiu (na cia turiu omeny didesnius kiekius nei 50g), tai tada jokio skirtumo- zvejoji, ar telika ziuri, ar siaip sedi draugu kompanijoj. Pojuciai supanaseja
Pamenu 12-oj klasej budavo vos tik koks kieno gimtadienis ar bilekokia proga, visi pas kazka i soda ir kuo daugiau snapso. Nu butinai reik isgert po litra ant dvieju
Aisku as ir puses tiek nepakeldavau. Nu zodziu esme ta kad reikejo gerti daug, po to viska apvemti ir ryte gaivintis mineraliniu, citrinu sultimis ir agurku sunka
O kam to reikejo? Matyt reikejo
O svarbiausia kad tai praejom ir su kazkuriuo gyvenimo posukiu padejom taska sitam reikale 
Na jau neeee,jei jau atvaziuosit i senelio trobele ir nebus su kuo alaus isgert 
Išstaugta vilkais senamiesčio baladė
Freskomis
varva istorija
nuo skaičiaus 1009,
iki vilkais išstaugto sapno -
šiandien glosto bažnyčių stogus,
vienišuose skvereliuose nokina kaštonus,
svetimomis kojomis kaukši per miesto grindinį
ir verčia sugrįžti atgal - senamiesčio fonui tu tiktum.
Pamenu žvilgsnius Šv. Kazimiero prieglobsty likusius
ir apkurtusius dviejų kūnus, bet ne aklas sielas,
išėjusias virpančiais pirštų galiukais, kad
ir vėl susitiktų žydint kaštonams, kai
saulė slėpsis už suvargusios
močiutės kupros -
gynybinės
sienos.
Freskomis
varva istorija
nuo skaičiaus 1009,
iki vilkais išstaugto sapno -
šiandien glosto bažnyčių stogus,
vienišuose skvereliuose nokina kaštonus,
svetimomis kojomis kaukši per miesto grindinį
ir verčia sugrįžti atgal - senamiesčio fonui tu tiktum.
Pamenu žvilgsnius Šv. Kazimiero prieglobsty likusius
ir apkurtusius dviejų kūnus, bet ne aklas sielas,
išėjusias virpančiais pirštų galiukais, kad
ir vėl susitiktų žydint kaštonams, kai
saulė slėpsis už suvargusios
močiutės kupros -
gynybinės
sienos.
Tiems darbas, kurie nezino zvejybos..
AŠ ir ŽMONĖS
Sėdžiu ant suolo ir spoksau į debesis. Tik neramu- prie manęs vis lenda ir lenda tokie baisiai įkyrūs žmonės su nesibaigiančiais kvailais klausimais:
- Ko toks liūdnas ?
- Tai kad neliūdnas aš, visai neliūdnas,- atsakau ir išspaudžiu šypseną. Tie neatstoja:
- Liūdnas, liūdnas... Vaje koks liūdnas.
- Neliūdnas aš. Garbės žodis !- pyktelėjęs rikteliu ir iškart girdžiu:
- Vargšelis... Nesisielok, viskas praeis.
- Aš ne vargšelis. Turiu dvidešimt litų.
- Liūdnuolėli tu mūsų...
Ši diena- bene šviesiausia mano gyvenime. Kamuoliniai debesys danguje išdarinėja tokias kombinacijas, kad tik žiūrėk. Aš pravirkstu. Po velnių, tie žmonės mane nervina... Guodėjų minia pasipildo, kažkas nulekia prie taksofono būdelės, netrukus girdžiu sirenas...
Daktaras geras, sako kad tramduomuosius greit nuvilks. Žinoma, su sąlyga: sąžiningai gersiu paskirtus vaistus ir nebūsiu toks liūdnas.
AŠ ir GRAŽUOLIS
Prieina prie manęs toks labai dailus jaunikaitis, psisukioja, pasistaipo ir, išsitraukęs iš kišeniaus veidroduką, sako:
- Pažiūrėk į ką tu panašus, bjaurybe. Aš šimtąkart už tave gražesnis ir dar pianinu groti moku.
O aš jam lyg niekur nieko atsainiai mesteliu:
- Iš eik tu šikt su savo pianinu.
Kitadien einu ta pačia gatve ir matau: gražuolis pūkštamas tempia už grandinės pianiną, vėjyje plazda popieriaus rulonėlis...
Pagalvoju: visgi išauklėtas jaunuolis, kur siųsi , ten ir nueis. Gal veltui aš jam šitaip vakar ?
AŠ ir PRIMADONA
Vieną labai gražų vakarą prisvirduliuoja prie manęs, labai inteligentiško žmogaus, tokia labai girta žinoma primadona. Išsitraukia iš už liemenėlės pomados nuograužą, kiša man veidan ir vapa:
-Imk. Pasidažyk tu, pedale.
- Gal tamsta durna ?- mandagiai pasiteirauju. Ta klaikiai nusikvatoja, griūna ant žemės, raičiojasi ir urzgia, protarpiais džiaugsmingai kiauktelėdama.
Tikrai durna, pagalvoju ir einu pirkt pavadėlio. Nepaliksi juk primadonos bėdoje.
AŠ ir ŠUNYTIS
Štai pribėga prie manęs, didelio gyvūnų žinovo ir mylėtojo, toks mažas, nususęs benamis šunytis, pavizgina uodega ir viaukteli:
- Draugaukime.
Ilgai žiūriu į jo drėgnas, ištikimybe persismelkusias akutes. Širdin plūsteli keistos šilumos banga, kiek susigraudinu. Priklaupiu prie jo ir tariu:
- Papūsk man į subinę, tu maža, gauruota, lig ausų apsišikusi valkata. Okey?
- Okey,- viauktelis anas ir papučia taip nuoširdžiai, kad man išbyra visi lig vieno dantys.
Spiriu jam. Šiaipjau manau kad kuo daugiau Vilniuje benamių šunų, tuo daugiau darbo odontologams. Turbūt anie juos ir veisia.
AŠ ir RATUOTAS DĖDULĖ
Privažioja prie manęs didelė, sidabru tviskanti Tojota, iš anos strykteli toks storas dėdulė, pūkšdamas pritursena ir išrėžia:
- Vot aš turiu mašiną, o tu neturi. Vot !
Aš jam labai mandagiai ir pagarbiai atsakau:
- Gerbiamasis, susikiškite savo mašiną į užpakalį. Vot.
Dėdulė nuleistomis kelnėmis pūkščia aplink savo Tojotą ir jam nieko neišeina.
- Nemokate... – šelmiškai nusišypsau.
- Nemoku,- sumurma dėdulė. Matau jo akyse besitvenkiančias ašaras.
- Niekis, žiūrėkite kaip reikia,- suokalbiškai mirkteliu jam ir, išsitraukęs iš kišenės Ford Mustang modeliuką, vienu ypu susikišu jį į užpakalį. – Fokus pokus. Vot !
Dėdulė ilgai žiūri į dangų ieškodamas jame ženklų. Neradęs jų, ima visu balsu verkti. Paguodžiu:
- Dėde, kam jum reikalinga mašina, jei jos negalite susikišti į užpakalį ? Kuo daugiau galite nustebinti savo verslo partnerius ?
Dėdė padaro išvadas, o aš namo grįžtu su didele Tojota. Ir lizingu.
AŠ ir GIRTUOKLIS
Esu labai ūmus ir su manimi menki juokai. Iš esmės aš karatistas, bet tai paslaptis. Štai prišoku prie tokio labai britkaus, išpampusio girtuoklio ir kad spirsiu jam iš kojos snukin ! Girtuoklis greit sumoja kame reikalas ir kad čirkštelės lenktiniu peiliuku man tarpukojin !
- Vienas- vienas,- mirkteli.
- Jo, lygiosios,- sutinku su juo, rankose laikydamas savo...
Negali pykt.
AŠ ir ARKLYS
Einu sau linksmas Gedimino prospektu ir švilpauju labai populiarią melodiją. Staiga priešais išdygsta toks labai labai liesas arklys, lyžteli veidą ir klausia:
- Liūdna ?
- Tai kad nelabai, - šypsaus.
- O man liūdna. Labai liūdna,- atsidūsta tas. – Gal einam kavutės ?
- Einam,- sutinku ir patraukiame prie „Palangos“ terasų. Užsisakom po dvi baltas kavutes ir po penkiasdešimt kavos likerio. Arklys pragiedrėja:
- O gal į kiną ?...
Nueinam į kiną, po to vėl kavutės i keturis kartus po penkiasdešimt....
Vakarėjant arklys mane palydi link Lazdynų. Eidami per Neries tiltą netgi pasibučiuojame. Taip draugiškai, be liežuvių.
- Tai iki,- tas pamindžiukuoja prie laiptinės, šypteli ir nukaukši į vakaro sutemas.
- Iki,- dar ilgai moju jam ranka, o anas man uodega.
Ir tik namuose, darant šeštą po penkiasdešimt, mane lyg elektra trenkia: po velnių !!! Iš kur Gedimino prospekte arklys ? Ir dar toks liesas, liūdnas ?...
Sėdžiu ant suolo ir spoksau į debesis. Tik neramu- prie manęs vis lenda ir lenda tokie baisiai įkyrūs žmonės su nesibaigiančiais kvailais klausimais:
- Ko toks liūdnas ?
- Tai kad neliūdnas aš, visai neliūdnas,- atsakau ir išspaudžiu šypseną. Tie neatstoja:
- Liūdnas, liūdnas... Vaje koks liūdnas.
- Neliūdnas aš. Garbės žodis !- pyktelėjęs rikteliu ir iškart girdžiu:
- Vargšelis... Nesisielok, viskas praeis.
- Aš ne vargšelis. Turiu dvidešimt litų.
- Liūdnuolėli tu mūsų...
Ši diena- bene šviesiausia mano gyvenime. Kamuoliniai debesys danguje išdarinėja tokias kombinacijas, kad tik žiūrėk. Aš pravirkstu. Po velnių, tie žmonės mane nervina... Guodėjų minia pasipildo, kažkas nulekia prie taksofono būdelės, netrukus girdžiu sirenas...
Daktaras geras, sako kad tramduomuosius greit nuvilks. Žinoma, su sąlyga: sąžiningai gersiu paskirtus vaistus ir nebūsiu toks liūdnas.
AŠ ir GRAŽUOLIS
Prieina prie manęs toks labai dailus jaunikaitis, psisukioja, pasistaipo ir, išsitraukęs iš kišeniaus veidroduką, sako:
- Pažiūrėk į ką tu panašus, bjaurybe. Aš šimtąkart už tave gražesnis ir dar pianinu groti moku.
O aš jam lyg niekur nieko atsainiai mesteliu:
- Iš eik tu šikt su savo pianinu.
Kitadien einu ta pačia gatve ir matau: gražuolis pūkštamas tempia už grandinės pianiną, vėjyje plazda popieriaus rulonėlis...
Pagalvoju: visgi išauklėtas jaunuolis, kur siųsi , ten ir nueis. Gal veltui aš jam šitaip vakar ?
AŠ ir PRIMADONA
Vieną labai gražų vakarą prisvirduliuoja prie manęs, labai inteligentiško žmogaus, tokia labai girta žinoma primadona. Išsitraukia iš už liemenėlės pomados nuograužą, kiša man veidan ir vapa:
-Imk. Pasidažyk tu, pedale.
- Gal tamsta durna ?- mandagiai pasiteirauju. Ta klaikiai nusikvatoja, griūna ant žemės, raičiojasi ir urzgia, protarpiais džiaugsmingai kiauktelėdama.
Tikrai durna, pagalvoju ir einu pirkt pavadėlio. Nepaliksi juk primadonos bėdoje.
AŠ ir ŠUNYTIS
Štai pribėga prie manęs, didelio gyvūnų žinovo ir mylėtojo, toks mažas, nususęs benamis šunytis, pavizgina uodega ir viaukteli:
- Draugaukime.
Ilgai žiūriu į jo drėgnas, ištikimybe persismelkusias akutes. Širdin plūsteli keistos šilumos banga, kiek susigraudinu. Priklaupiu prie jo ir tariu:
- Papūsk man į subinę, tu maža, gauruota, lig ausų apsišikusi valkata. Okey?
- Okey,- viauktelis anas ir papučia taip nuoširdžiai, kad man išbyra visi lig vieno dantys.
Spiriu jam. Šiaipjau manau kad kuo daugiau Vilniuje benamių šunų, tuo daugiau darbo odontologams. Turbūt anie juos ir veisia.
AŠ ir RATUOTAS DĖDULĖ
Privažioja prie manęs didelė, sidabru tviskanti Tojota, iš anos strykteli toks storas dėdulė, pūkšdamas pritursena ir išrėžia:
- Vot aš turiu mašiną, o tu neturi. Vot !
Aš jam labai mandagiai ir pagarbiai atsakau:
- Gerbiamasis, susikiškite savo mašiną į užpakalį. Vot.
Dėdulė nuleistomis kelnėmis pūkščia aplink savo Tojotą ir jam nieko neišeina.
- Nemokate... – šelmiškai nusišypsau.
- Nemoku,- sumurma dėdulė. Matau jo akyse besitvenkiančias ašaras.
- Niekis, žiūrėkite kaip reikia,- suokalbiškai mirkteliu jam ir, išsitraukęs iš kišenės Ford Mustang modeliuką, vienu ypu susikišu jį į užpakalį. – Fokus pokus. Vot !
Dėdulė ilgai žiūri į dangų ieškodamas jame ženklų. Neradęs jų, ima visu balsu verkti. Paguodžiu:
- Dėde, kam jum reikalinga mašina, jei jos negalite susikišti į užpakalį ? Kuo daugiau galite nustebinti savo verslo partnerius ?
Dėdė padaro išvadas, o aš namo grįžtu su didele Tojota. Ir lizingu.
AŠ ir GIRTUOKLIS
Esu labai ūmus ir su manimi menki juokai. Iš esmės aš karatistas, bet tai paslaptis. Štai prišoku prie tokio labai britkaus, išpampusio girtuoklio ir kad spirsiu jam iš kojos snukin ! Girtuoklis greit sumoja kame reikalas ir kad čirkštelės lenktiniu peiliuku man tarpukojin !
- Vienas- vienas,- mirkteli.
- Jo, lygiosios,- sutinku su juo, rankose laikydamas savo...
Negali pykt.
AŠ ir ARKLYS
Einu sau linksmas Gedimino prospektu ir švilpauju labai populiarią melodiją. Staiga priešais išdygsta toks labai labai liesas arklys, lyžteli veidą ir klausia:
- Liūdna ?
- Tai kad nelabai, - šypsaus.
- O man liūdna. Labai liūdna,- atsidūsta tas. – Gal einam kavutės ?
- Einam,- sutinku ir patraukiame prie „Palangos“ terasų. Užsisakom po dvi baltas kavutes ir po penkiasdešimt kavos likerio. Arklys pragiedrėja:
- O gal į kiną ?...
Nueinam į kiną, po to vėl kavutės i keturis kartus po penkiasdešimt....
Vakarėjant arklys mane palydi link Lazdynų. Eidami per Neries tiltą netgi pasibučiuojame. Taip draugiškai, be liežuvių.
- Tai iki,- tas pamindžiukuoja prie laiptinės, šypteli ir nukaukši į vakaro sutemas.
- Iki,- dar ilgai moju jam ranka, o anas man uodega.
Ir tik namuose, darant šeštą po penkiasdešimt, mane lyg elektra trenkia: po velnių !!! Iš kur Gedimino prospekte arklys ? Ir dar toks liesas, liūdnas ?...
Kada tai baigsis ,
Nežino vaikas.
Su baime keliasi kas rytą,
Ir pamokos vėl lieka nedarytos.
Mažai betrūksta , išprotėsiu,
Skubi ir vėl į traukiny nespėji.
Į traukiny nespėji,
Lieki stovėt stoty tu vienas.
Pasmerktas visų,
Lauki traukinio šviesų.
Štai nakties šaukliai jau čia,
Šąla kojos nejučia.
Laukti daros vis sunkiau,
Kaip ištversiu nežinau.
Traška kaulai lyg ledai,
Stingsta kraujas negerai.
Nežinai ar juoktis,
Ar jau laikas verkt atėjo.
Neatėjo traukinys,
Rado žmogų mirusį stoty. Neutral (greitukas )
Šitas jei kam įdomu išspauzdintas šio mėnesio Meškeriotojo žurnale
***
Ten giliai , giliai dugne
Guli karpis po žole.
Prisirijęs boilių tūno,
Ir į masalą nežiūri.
Kukurūzas, sliekas, bulvė
Karpio niekas jau negundo.
Tingiai ilsisi žuvis,
Kam pagauti ją pavyks?
Netoli tos vietos,
Lydeka sau grobio ieškos.
Žvalgos, stebi tuntą mailiaus,
Ką desertui pasirinkus?
Sujuda lelijos, dumblo ratilai pakyla,
Plaukia lynas su šeimyna.
Štai suranda slieko pusę,
Ir ragauja po truputį.
Tik pabaigęs taip puotauti,
Tuoj pajunta smūgį žiaunon.
Dar pabando pasislepti,
Žiūri valtyje jau sėdi.
Čia žmogus jį pasitinka,
O tai bus kuo pasigirti.
Trina rankomis žvejys,
Vakarienei bus žuvis.
Nežino vaikas.
Su baime keliasi kas rytą,
Ir pamokos vėl lieka nedarytos.
Mažai betrūksta , išprotėsiu,
Skubi ir vėl į traukiny nespėji.
Į traukiny nespėji,
Lieki stovėt stoty tu vienas.
Pasmerktas visų,
Lauki traukinio šviesų.
Štai nakties šaukliai jau čia,
Šąla kojos nejučia.
Laukti daros vis sunkiau,
Kaip ištversiu nežinau.
Traška kaulai lyg ledai,
Stingsta kraujas negerai.
Nežinai ar juoktis,
Ar jau laikas verkt atėjo.
Neatėjo traukinys,
Rado žmogų mirusį stoty. Neutral (greitukas )
Šitas jei kam įdomu išspauzdintas šio mėnesio Meškeriotojo žurnale
***
Ten giliai , giliai dugne
Guli karpis po žole.
Prisirijęs boilių tūno,
Ir į masalą nežiūri.
Kukurūzas, sliekas, bulvė
Karpio niekas jau negundo.
Tingiai ilsisi žuvis,
Kam pagauti ją pavyks?
Netoli tos vietos,
Lydeka sau grobio ieškos.
Žvalgos, stebi tuntą mailiaus,
Ką desertui pasirinkus?
Sujuda lelijos, dumblo ratilai pakyla,
Plaukia lynas su šeimyna.
Štai suranda slieko pusę,
Ir ragauja po truputį.
Tik pabaigęs taip puotauti,
Tuoj pajunta smūgį žiaunon.
Dar pabando pasislepti,
Žiūri valtyje jau sėdi.
Čia žmogus jį pasitinka,
O tai bus kuo pasigirti.
Trina rankomis žvejys,
Vakarienei bus žuvis.
Paskutinį kartą redagavo 1 EIMANTAS. Iš viso redaguota 22 kartus.
[url=http://imageshack.us][img]http://img18.imageshack.us/img18/1272/anbu014.gif[/img][/url]
