Visi dideli dalykai susideda iš mažyčių dalelyčių. Visa, kas svarbu, tai tik daugybės smulkmenų sankaupa. Kas yra simboliai? Ar tik bereikšmė, mūsų vaizduotės sukurta smulkmena, ar reikšminga detalė, be kurios nebūtų įmanoma darni pasaulio visuma...?
1990 metų pavasarį suradau pievoj ką tik iš gilės išdygusį ąžuoliuką. Mažytis toks. Du smulkūs lapeliai ir poros centimetrų ilgio žalias, gležnas kotelis. Išsikasiau, parsinešiau namo ir pasisodinau kieme netoli trobos. Tegu bus Lietuvos Nepriklausomybės simbolis pagalvojau.
Buvo visko. Reikėjo laistyt kai sausa ir karšta. Reikėjo nuraut daigelį stelbiančią žolę. Reikėjo įkalt kuoliuką ir prie jo pririšt ūgtelėjusį medelį, kad vėjas nenulaužtų. Reikėjo aptvert, kad jo žvėris, gyvulys, ar pikta žmogaus ranka nepaliestų. Reikėjo karts nuo karto po truputėlį patręšt, kad sparčiau augtų, bet nepersistengiant, kad trąšos šaknų nenudegintų. Reikėjo vis po kelias šakas iš pažemės kasmet nugnybt, nugenėt, kad nekerotų, kaip koks viržis pažeme, o stiebtųsi tiesus ir aukštas į saulę. Reikėjo žiemomis aprišt kamieną, kad kiškis ar stirna neapgraužtų.
Prigijo. Įleido į gelmę šaknis. Sutvirtėjo. Išaugo. Išsišakojo. Pernai pirmas giles aplinkui pasėjo.
Vis dar labai jaunas, vis dar pažeidžiamas. Va, kad ir grambuoliai, vos ne kiekvieną pavasarį lapus beveik plikai nugraužia. Atrodo, kad jau viskas. Nebe atsigaus. Bet vėl parausta, išbrinksta nauji pumpurai, prasikala nauji lapeliai ir vėl ošia vėjo plaikstoma lapija, kai tuo tarpu grambuolių šarvai jau trūnija po kojomis.
Smagu kasryt atsikėlus iš miegų, pradedant naują darbo dieną, išeit į kiemą ir pasižiūrėt, kaipgi ąžuolas laikos, ar kas nenutiko, ar ko netrūksta, pasigrožėt kad ir labai lėtų, kad ir vos pastebimu, bet niekad nesustojančiu jo augimu.
Kartais neramu. Kiek ilgai jis gyvens, ar užaugs, ar nepražus...? Kiek ilgai, ir ar išvis, jis bus kam nors svarbus ir reikalingas...?
Trumpas mano amželis lyginant su didingų ąžuolų gyvenimais. Neilgai aš jį tegalėsiu saugot ir globot, bet didžiąja dalim nuo manęs priklauso, ar sugebėsiu jį išsaugot iki tol, kol pajėgsiu tai daryt. Turiu pasirūpint ir kam jį paliksiu. Lygiai, kaip ir tuo, kad jau beveik du šimtus metų tam pačiam mažam žemės lopinėly šaknis įleidusi mano protėvių giminė neišnyktų iš jo kol esu aš ir bent jau kokį šimtmetį po manęs...
P.S. Atsiprašau moderatorių už tokį lyrinį nukrypimą... Bet juk tai irgi politika, tik šiek tiek kitomis išraiškos priemonėmis... Lietuva yra ir bus tokia, kokią mes patys sau susikursim ir išliks tiek, kiek sugebėsim išsaugot. Tam ne visada būtini grandioziniai žygdarbiai, kurių nei protu, nei jėgomis negalim pakelt. Labai dažnai užtenka to, kokią Lietuvą kuriam kiekvienas iš mūsų savam kieme, nes iš tų kiemų, iš tų smulkmenų ir susideda ta visuma - Lietuva... Kokie mes, tokia ir Ji...
... Komunizmo irgi nemėgstu. 
... Atsargiai.
Nereaguokit į jį ir atsibos jam čia vienam savo tema rašinėti.